ISTORIJA

Nepriklausomybės laikotarpis
Okupacijos metai
Pervarta ir laisvės dešimtmetis

Nepriklausomybės laikotarpis

Kauno arkivyskupija buvo įsteigta 1926 metais. Iki to laiko jos teritorija priklausė Žemaičių vyskupijai. Siekdama geriau kontroliuoti bažnytinį gyvenimą, carinė valdžia šios vyskupijos centrą ir kunigų seminariją XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo perkėlusi į Kauną. 1918 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę, jos sienos nesutapo su egzistavusių vyskupijų ribomis. Lietuvos bažnytinė administracinė struktūra buvo reorganizuota ir 1926 m., remiantis popiežiaus Pijaus XI apaštališkąja konstitucija Lituanorum gente, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Žemaičių vyskupija buvo padalyta į Kauno arkivyskupiją ir Panevėžio bei Telšių vyskupijas, iš Lietuvos pusėje likusių Vilniaus vyskupijos parapijų sudaryta Kaišiadorių vyskupija, Lietuvai atitekusi Seinų vyskupijos dalis pertvarkyta į Vilkaviškio vyskupiją.

Metropolinei Kauno arkivyskupijai buvo priskirti Joniškio, Kauno, Kėdainių, Krakių, Raseinių, Šiaulių, Šiluvos, Ukmergės, Veliuonos ir Žeimių dekanatai, kuriuose gyveno apie 430 tūkst. katalikų.

1926-1944 metais Kauno arkivyskupijai vadovavo arkivyskupas Juozapas Skvireckas (1873-1959). 1940 metais jo pagalbininku buvo paskirtas vyskupas Vincentas Brizgys (1903-1992), arkivyskupijoje darbavęsis iki savo pasitraukimo į Vokietiją 1944 metais.

Įsteigus Kauno arkivyskupiją, greitai buvo sukurta administracinė arkivyskupijos struktūra, organizuotas įvairių bažnytinių tarnybų darbas. Daug dėmesio arkivyskupas skyrė kunigų seminarijos ir Teologijos-filosofijos fakulteto reikalams.

Nuo 1926 m. Kauno kunigų seminarijoje, kuri iki tol dar buvo vadinama Žemaičių seminarija, studijavo ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir Telšių, Panevėžio bei Kaišiadorių vyskupijų klierikai. 1938 m. popiežius Pijus XI nustatė naują seminarijos administravimo tvarką ir leido seminarijai vadintis tarpdiecezine. 1926-1940 m. Kauno kunigų seminarijoje studijavo 3 078 kandidatai į kunigus, vidutiniškai per 200 kasmet. 1909- 1932 m. seminarijai vadovavo prelatas Jonas Mačiulis Maironis.

Kunigų seminarija buvo sujungta su Teologijos-filosofijos fakultetu, nuo 1922 m. veikusiu Lietuvos universitete, kuriam 1930 m. suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Fakultetas buvo sutelkęs stipriausias katalikų mokslininkų pajėgas, ir tai laidavo aukštą intelektinį būsimųjų kunigų rengimo lygį. 1928 metais Teologijos-filosofijos fakultetą oficialiai pripažino Šventasis Sostas. Fakultetas Vytauto Didžiojo universitete veikė iki 1940 metų liepos mėnesio.

Vienas reikšmingiausių šio laikotarpio arkivyskupijos bažnytinio gyvenimo įvykių buvo 1934 m. birželio 28 – liepos 1 d. Kaune vykęs Lietuvos I Eucharistinis kongresas, kuriuo norėta padėkoti Dievui už Lietuvos laisvę, uždegti lietuvius didesne Eucharistinio Kristaus meile bei skatinti religinį atgimimą Lietuvoje. Eucharistinėje šventėje dalyvavo apie 100 tūkst. žmonių. Eucharistinį kongresą užbaigė Lietuvos pasiaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai iškilmės, kurioms vadovavo arkivyskupas J. Skvireckas. Pasiaukojimo aktą pasirašė Respublikos prezidentas, arkivyskupas J. Skvireckas, vyskupai J. Kukta, K. Paltarokas, M. Reinys, Pr. Būčys, T. Matulionis, Šventojo Tėvo atstovas, ministrai, kariuomenės vadai, lietuvių išeivijos, visų Lietuvos vienuolynų atstovai, daug garsių valstybės bei kultūros veikėjų.

Arkivyskupijos gyvenimui svarbus buvo ir 1934 m. vasario 20–22 d. Kaune surengtas arkivyskupijos sinodas, įvairiais klausimais priėmęs 189 nuostatus. Į sinodo pasirengimo darbus buvo įtraukti visi arkivyskupijos kunigai; tai padėjo jiems geriau perprasti svarstomus klausimus, tvirčiau įsipareigoti laikytis to, kas nutarta. Sinodas aiškiau apibrėžė kunigo pareigas, išryškino sakramentų teikimo kanonines normas, nustatė bažnytinių turtų administravimo tvarką, peržiūrėjo įvairias kitas bažnytinio gyvenimo sritis.

Šiuo laikotarpiu auklėjimo, švietimo, kultūrinio gyvenimo bei karitatyvinio darbo srityse gyvai reiškėsi įvairiose vietovėse įsikūrusios vyrų ir moterų vienuolijos.

Jėzuitai Kaune buvo įkurdinę savo provincijos centrą, turėjo bažnyčią, gimnaziją, leido žurnalą "Žvaigždė", religinio turinio knygas, rengė rekolekcijas. Pagryžuvyje veikė jėzuitų naujokynas, Šiauliuose įsikūrė jų rezidencija ir maldos namai. Marijonai Kaune prižiūrėjo Šv. Gertrūdos bažnyčią, iš Marijampolės čia perkėlė Filosofijos institutą, Ukmergėje buvo perėmę atsakomybę už Švč. Trejybės parapiją. Raseiniuose veikė dominikonai; čia jie buvo atgavę senuosius vienuolyno pastatus, įkurdinę provincijos centrą, vadovavo parapijai. Saleziečiai savo centru pasirinko Vytėnus, kur įsteigė vienuolyną. Kaune jie vadovavo Švč. Trejybės parapijai, Vaikelio Jėzaus prieglaudai ir amatų mokyklai. Kapucinai Petrašiūnuose pastatė mūrinę bažnyčią, įkūrė parapiją, leido religinio turinio žurnalą "Lurdas". Dar vienas jų vienuolynas buvo Šiauliuose.

Benediktinės Kaune prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnyčią, vadovavo vaikų darželiui, bažnytinių drabužių siuvyklai, siuvimo kursams. Jos taip pat buvo įsikūrusios Kačioniškyje, o Joniškyje vadovavo senelių prieglaudai ir vaikų darželiui. Kotrynietės Krakėse, kur veikė jų pagrindinis vienuolynas, vadovavo nepilnamečių mergaičių auklėjimo įstaigai, Ukmergėje - pradžios mokyklai ir vaikų darželiui, Karmėlavoje - žemės ūkio mokyklai. Kaune kotrynietės dirbo Šv. Luko ligoninėje, senelių prieglaudoje, kurčnebylių institute, tvarkė Šv. Zitos ligoninę, Liaudies namus. Pažaislyje įsikūrusios kazimierietės Kaune administravo "Saulės" rūmus, kur įsteigė vaikų darželį, mergaičių pradžios mokyklą, gimnaziją ir mokinių bendrabutį. Panemunėje jos vadovavo vaikų darželiui ir pradžios mokyklai, Petrašiūnuose - senelių prieglaudai ir vaikų darželiui. Širdietės Kaune rūpinosi pradžios mokykla, mergaičių gimnazija, siuvimo kursais. Šiauliuose, kur buvo jų naujokynas, joms priklausė pradžios mokykla, bažnytinių drabužių dirbtuvė, darbo namai, Jurbarke – vaikų darželis. Pranciškonės Kaune vadovavo rekolekcijų namams, studenčių bendrabučiui, dviem vaikų darželiams, čia taip pat buvo įsikūrę Švč. M. Marijos Nekalčiausiojo Prasidėjimo seserų studijų namai. Kaune ir Jurbarke veikė elzbietietės.

Katalikiškųjų draugijų bei organizacijų veiklą koordinavo nuo 1919 m. veikęs Katalikų veikimo centras. Šis skėtinis darinys vienijo vaikų, jaunimo, vyrų ir moterų, taip pat religines, profesines, blaivybės, meno, sporto organizacijas. Daugelis krikščioniškųjų organizacijų turėjo savo laikraščius, bibliotekas, būstines ar nuosavus namus, ne viena - savo chorą ar orkestrą.

Vaikams buvo skirta 1921 m. įsteigta ir Lietuvių katalikų blaivybės organizacijos globojama Angelo Sargo sąjunga, siekusi diegti vaikams tvirtą tikėjimą, tėvynės meilę, dorus papročius ir blaivybę. Sąjungai, turėjusiai padalinius visose parapijose, priklausė apie 50 tūkst. narių. Jaunimą telkė „Pavasario“ sąjunga, plėtojusi religinio, tautinio, visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio veiklą. 1940 m. ji vienijo apie 70 tūkst. narių. Besimokantiems bei studijuojantiems jaunuoliams buvo atvira Ateitininkų federacija; Vytauto Didžiojo universitete veikė net 12 ateitininkų korporacijų. Katalikai vyrai būrėsi į Katalikų vyrų sąjungą, moterys - į Katalikių moterų sąjungą.

Tautos blaivinimo reikalai rūpėjo 1908 m. įsteigtai ir 1919 m. atgaivintai Lietuvių katalikų blaivybės organizacijai, 1931 metais vienijusiai 16 tūkst. narių. Blaivybės sekcijoms taip pat priklausė nemažai pavasarininkų, moksleivių ateitininkų. Speciali blaivybės žinyba buvo įsteigta ir prie Katalikų veikimo centro. Karitatyvinės Šventojo Vincento Pauliečio, Vaikelio Jėzaus, Krikščioniškosios meilės draugijos, susivienijusios į skėtinę organizaciją Caritas, steigė senelių prieglaudas, rūpinosi socialine globa. Švietimo srityje reiškėsi Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos katalikų universitetui remti draugija, "Saulės" draugija, paplitę buvo Vyskupo M. Valančiaus liaudies universitetai. Iš religinio pobūdžio organizacijų minėtina Švenčiausiojo Sakramento brolija, Gyvojo rožančiaus draugija, Vyrų apaštalavimo sąjunga, Šv. Cecilijos, Šv. Zitos, tretininkų draugijos. Veikė ir katalikų politinės organizacijos: Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos darbo federacija, Krikščionių darbininkų sąjunga.

Žiniasklaidos srityje reikšminga buvo Kaune prie Katalikų veikimo centro įsteigto Katalikų spaudos biuro veikla. Katalikų spaudos biuras leido informacinius biuletenius, informuodavo apie bažnytinio gyvenimo įvykius užsienio spaudą, išeivijos laikraščius, atsakydavo į neteisingą kritiką katalikų atžvilgiu, šaukdavo lietuvių katalikų spaudos pasitarimus, kaupė spaudos ir jos iškarpų archyvą. Populiarus tapo 1928 m. pradėtas leisti savaitraštis "Mūsų laikraštis", kurio tiražas buvo pasiekęs 87 tūkst. egzempliorių.

Nepriklausomo gyvavimo pabaigoje (1939 m.) Kaune buvo leidžiami šie katalikiški laikraščiai bei žurnalai: jaunesniųjų moksleivių mėnesinis žurnalas "Ateities spinduliai", mėnesinis moksleivių žurnalas "Ateitis", kalbos, literatūros ir istorijos žurnalas "Athenaeum", darbininkų savaitraštis "Darbininkas", religinio ir kultūrinio gyvenimo dvisavaitinis žurnalas "Draugija", dienraštis "XX amžius", gamtos ir šalimų mokslų žurnalas "Kosmos", mėnesinis pedagoginis žurnalas "Lietuvos mokykla", filosofinis žurnalas "Logos", mėnesinis moterų žurnalas "Moteris", mėnesinis misijų žurnalas "Misijos", savaitraštis "Mūsų laikraštis", savaitinis kultūros žurnalas "Naujoji Romuva", mėnesinis mergaičių žurnalas "Naujoji vaidilutė", katalikiškojo jaunimo dvasinis laikraštis "Pavasaris", dvisavaitinis blaivybės laikraštis "Sargyba", religijos mokslų žurnalas "Soter", religijos bei doros, mokslo ir visuomenės gyvenimo mėnesinis žurnalas "Tiesos kelias", savaitraštis "Ūkininkas - vyrų žygiai", literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo mėnesinis žurnalas "Židinys", mėnesinis laikraštis "Žvaigždė". Taip pat minėtini tokie metraščiai kaip "Lietuvos katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai", "Misijų metraštis", religinių organizacijų apyskaitos, biuleteniai ir kt.

Katalikų spaudos baruose daug nusipelnė 1905 m. įsteigta Šv. Kazimiero draugija, turėjusi savo spaustuvę, knygynus. Minėtina ir katalikiškųjų knygų leidykla "Žinija". Katalikiško turinio knygas Kaune taip pat leido jėzuitai, kai kurios kitos vienuolijos, organizacijos ir privatūs asmenys.

Nepriklausomybės laikotarpio pabaigoje, 1940aisiais, Kauno arkivyskupijos teritorijoje gyveno apie 500 tūkst. katalikų, gyvavo 91 parapija, veikė per 30 filijinių bažnyčių, 34 oratorijos, 84 koplyčios, dirbo 317 kunigų.