ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Meilės slėpinys
Devintinės, 2004 m.

Per Devintines mes apmąstome didžiausią Dievo meilės slėpinį - Jėzaus Kristaus, trokštančio mus maitinti ir gydyti, pasilikimą su mumis Eucharistijoje. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške korintiečiams aprašo Eucharistijos įsteigimą. Prieš išsiskirdamas su mokiniais, Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą, sulaužė ir tarė: "Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas". Po to davė gerti iš taurės sakydamas: "Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje". Ir paliepė: "Tai darykite mano atminimui". Po šios nekruvinos aukos įsteigimo sekė kruvinoji auka: Jėzaus pasmerkimas ir nukryžiavimas.

Kasmet džiaugsmingai švenčiame Dievo Kūno ir Kraujo šventę, nes tai yra Dievo meilės šventė. Šiemet mūsų džiaugsmą temdo neseniai patirtas įvykis - piktadariai Kauno katedroje išniekino Švenčiausiąjį Sakramentą. Buvo įvykdyta baisi šventvagystė, dėl kurios suvirpa kiekviena Dievą mylinti širdis. Aną baisią naktį po Eucharistijos įsteigimo Judas išdavė Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Už kokią kainą šįkart nusikaltėliai šventvagiškai pabučiavo Jėzų? Kas paskatino tokiam žingsniui: neapykanta Dievui, panieka tikintiesiems ar kas kita?

Per Kristaus Kūno ir Kraujo šventę atsiprašome Jėzų už žmogiškojo dėmesio stoką Eucharistijai ir už piktadarybes, kurias padaro žmonės, sąmoningai ar nesąmoningai išniekindami Švenčiausiąjį Sakramentą. Mus labiausiai sukrečia matomi altoriaus Sakramento išniekinimai, tačiau šventvagystė įvykdoma ir tada, kai žmonės, būdami sunkios nuodėmės būsenos, priima Švenčiausiąjį Sakramentą, tarsi jų meilės santykis su Dievu nebūtų nutrauktas. Dažnai matome, kaip tie, kurių gyvenimas anaiptol nėra krikščioniškas, dalyvaudami Mišiose drauge su kitais tikinčiaisiais, priima Eucharistiją. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II yra įsakmiai pabrėžęs, kad neturi teisės priimti Eucharistijos tie politikai, kurie pasirašo prieš gyvybę ir žmogaus orumą nukreiptus įstatymus. Apaštalas Paulius ragina kiekvieną krikščionį, norintį valgyti dangaus Duoną, ištirti save, ar yra to vertas, ir primena: "Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju".

Visuomet išlieka pavojus net uoliems tikintiesiems apsiprasti su Eucharistijos slėpiniu ir paversti jį tik viena iš daugelio bažnyčioje atliekamų apeigų. Per Devintines nušluostykime dulkes nuo mūsų tikėjimo ir atverkime savo širdis eucharistiniam Jėzui. Švęsdami Dievo Kūno ir Kraujo iškilmę einame Kauno gatvėmis, giedodami giesmes ir šlovindami Švenčiausiajame Sakramente pasilikusį Jėzų Kristų. Ta šlovinimo giesmė turi nuolat aidėti kiekvieno tikinčiojo širdyje. Kad tai įvyktų, reikalingos kelios sąlygos. Pirmoji - tai Eucharistijos slėpinio pažinimas, o antroji - valios pastanga palaikyti bičiuliškos meilės santykį su eucharistiniu Jėzumi.

Per Eucharistiją mes susivienijame su Dievu, išgyvendami Kristaus mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Priimdami Komuniją, pasineriame į begalinės Dievo meilės slėpinį ir šloviname Tą, kurio sugrįžimo laukiame amžių pabaigoje. Mes panardiname Dievo meilėje savo senąjį žmogų, kad mumyse prisikeltų naujas žmogus, visiškai panašus į patį Jėzų Kristų. Komunijos priėmimas - tai prigludimas prie Jėzaus Širdies, siekiant pasikeisti, kad mūsų gyvenime įvyktų tai, ko taip troško Jėzus Kristus, plaudamas savo mokiniams kojas. Anuomet jis kalbėjo: "Ar suprantate, ką jums padariau? <...> Jei aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti" (Jn 13). Sąmoningas dalyvavimas Mišių aukoje ir vienijimasis su eucharistiniu Jėzumi turi sprogdinti mūsų egoizmą ir skatinti praktikuoti žmonėms tarnaujančią artimo meilę. Komunijos priėmimas būtų visiškai bevaisis nesistengiant Jėzaus pavyzdžiu tarnauti broliams ir seserims.

Lietuva pasikeistų, jeigu žmonės dažniau apie tai pagalvotų. Tuomet politikų pažadai nebūtų tušti žodžiai, priiminėjami įstatymai tarnautų ne pavienėms žmonių grupėms, o visai visuomenei. Tuomet neaimanuotume dėl pareigūnų aplaidumo ar korupcijos. Blogis mumyse ir aplinkui mus gali laisvai bujoti tik tol, kol mes tūnome savo egoizmo kalėjime. Eucharistija atidaro šio kalėjimo duris ir išveda mus į Dievo vaikų laisvę, kad matytume ne tik save, bet ir kitų žmonių reikalus ir bėdas.

Net geriausiai pažindami Eucharistijos slėpinį ir kokie meilės turtai jame slypi, mes nuolat turime būti dėmesingi, kad neapsiprastume su dangaus Duona ir pakankamai rodytume jai pagarbos. Mane visada žavi, kai užsukęs į katedrą beveik visuomet matau vieną kitą žmogų, tylioje maldoje adoruojantį eucharistinį Jėzų. Dažniau aplankyti eucharistinį Jėzų būtina kiekvienam tikinčiajam. Nūnai madinga ieškoti dvasingumo, bet kartais tos pastangos būna panašios į duonos ieškojimą šiukšlių konteineriuose. Mes gi tarp savęs turime dvasinės gyvybės Šaltinį, tik reikia kuo dažniau pas jį ateiti. Kristus sako: "Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš" (Jn 6, 34).

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą