į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Dvi Bažnyčios kolonos
Homilija, minint Kauno arkivyskupijos bei Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 80-ąsias metines
Kauno arkikatedra bazilika, 2006 m. birželio 29 d.

Lietuvos vyskupai tik ką pabaigė vizitą „ad limina Apostolorum“ Romoje. Susitiko su Šv. Tėvu, lankėsi Bažnyčios kongregacijose bei popiežiškose tarybose. Vizitas "ad limina" visuomet sudaro galimybę išgyventi vienybę su Apaštalų Sostu ir prisiliesti prie Bažnyčios šaknų. Vyskupai aplankė svarbiausias Romos bazilikas ir tenai meldėsi už Lietuvą ir savo ganomuosius. Neišdildomą įspūdį paliko Šv. Mišių šventimas Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikose, kurios yra pastatytos ant šių apaštalų kapų.

Šiandien, minėdami Lietuvos bažnytinės provincijos ir Kauno arkivyskupijos 80 m. jubiliejų ir švęsdami apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, pamąstykime, kokią vietą šie vyrai užėmė Bažnyčioje ir kokią vietą užimame mes, dvasiškiai ir pasauliečiai.

Jėzus Kristus prie Galilėjos ežero pakvietė Petrą sekti jį tiesiog nuo žvejo tinklų. Tris metus Petras atidžiai klausėsi Viešpaties žodžių ir stebėjo Jo darbus. Nepaisant savo uolumo, Petras pasimetė Kristaus kančios metu, bailiai išsigindamas savo Mokytojo. Tačiau prisikėlęs Kristus jo neatmetė, bet pavedė jam vadovauti Bažnyčiai. Jėzus net tris kartus pakartojo įsakymą: „Ganyk mano avis“. Pavedęs Petrui vadovauti Bažnyčiai pridūrė: „Sek paskui mane!“ Ar tai nėra priminimas kiekvienam, kas Bažnyčioje imasi vadovavimo pareigų, neužmiršti, jog esminis dalykas yra ne vadovavimas, bet sekimas paskui Kristų, t.y. gyvenimas atitinkantis Evangelijos dvasią. Petras buvo pirmasis ir pagrindinis krikščionių bendruomenės vadovas, miręs Romoje kankinio mirtimi. Ant jo kapo stovi didinga Šv. Petro bazilika.

Paulių Jėzus Kristus pasikvietė tuomet, kai šis uoliai persekiojo Bažnyčią. Pirmieji Jėzaus žodžiai, kuriuos išgirdo būsimasis tautų apaštalas buvo: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“. Nuo šio momento Saulius tapo tautų apaštalu. Jis nešė Evangelijos žinią po visą Romos imperiją iki kankinystės Romoje. Jo parašytus laiškus krikščionių bendruomenėms visuomet girdime Šv. Mišių Žodžio liturgijoje. Keli laiškai buvo parašyti kalėjime.

Pasirodo, kad geru Kristaus mokiniu gali būti ne tik tas, kuris nuo mažens nuosekliai laikėsi krikščioniško tikėjimo, bet ir tas, kurio gyvenime yra buvę daug klaidų. Tai paguoda visiems, kurie kažkada, gal būt, net kovojo prieš Kristų ir Bažnyčią arba ilgus metus nepaisė Evangelijos ir mąstė, kad gyvenime yra svarbūs tik pinigai. Dievas tuo ir yra nuostabus, kad jis gali atgaivinti kiekvieną, kai tik žmogus atsiveria Šventosios Dvasios veikimui.

Kai kalbame apie apaštalus Petrą ir Paulių, visuomet prisimename Bažnyčią. Ne mūro bažnyčią, bet tikinčiųjų bendruomenę - Dievo tautą, pasklidusią po visą pasaulį. Ją vadiname Visuotine arba Katalikų Bažnyčia. Kiekviena vyskupija yra tos Visuotinės Bažnyčios labai svarbi dalis. Šiandien minime 80 metų sukaktį nuo Lietuvos bažnytinės provincijos - metropolijos įkūrimo. Pijaus XI dekretu „Lituanorum gente“įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją su Kauno arkivyskupija ir keturiomis sufraganinėmis Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijomis. Šiai vietinei Bažnyčiai buvo pavesta tarnauti Lietuvos tikintiesiems.

Dievo Apvaizda leido Lietuvos vyskupijoms sparčiai augti, bet taip pat leido daug kentėti. Prisiminkime tik vyskupus kankinius Teofilį Matulionį, Vincentą Borisevičių ir Mečislovą Reinį. Malonės metai Bažnyčiai Lietuvoje buvo ne tik pavasariškas augimas po Nepriklausomybės pradžios, bet ir ilgi priespaudos metai, padėję daug kam dvasiškai subręsti ir geriau pažinti kryžiaus slėpinį. Ta patirtis tapo priešnuodžiu dabarties kultūrai, kurią apaštalas Jonas apibūdina, kaip kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę (plg. 1 Jn 2).

Apaštalų Petro ir Pauliaus tarnystė Bažnyčioje aiškiai kalba, kiek daug gero Dievo tautai gali padaryti uolūs apaštalai. Ne be reikalo tikintieji daug vilčių sudeda į vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus. Nesistebėkime, kai jie jautriai sureaguoja, kai jų vadovai daro klaidas.

Šiandienė Bažnyčia turi aiškų suvokimą, kad joje yra labai svarbūs ne tik dvasiškiai, vienuoliai, bet ir pasauliečiai. Bažnyčioje pasauliečiai katalikai vis labiau angažuojasi daugeliui darbų. Juos matome dirbančius krikščioniškojo švietimo ir informacijos srityse, matome tarnaujančius silpniausiems žmonėms. Po Nepriklausomybės atkūrimo mes matėme, kiek daug pasauliečių atvykdavo į Lietuvą, norėdami mums pagelbėti medžiagiškai ir pasidalinti savo patirtimi, kad greičiau atsistotume ant kojų.

Padėkokime Dievui už arkivyskupijos ir Lietuvos bažnytinės provincijos 80 metų. Pačiu gražiausiu dėkingumo ženklu telieka kiekvieno mūsų asmeninis atsakymas, kuo būsiu savo Bažnyčiai - laukiančiu dovanų ar save kaip dovaną dalijančiu visiems.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt