ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„17 tūkstančių memorandumo“ sugrįžimas į Lietuvą
Pranešimas skaitytas Kauno miesto rotušėje 2007 m. liepos 9 d.
per iškilmingą ceremoniją priimant „17 tūkstančių memorandumą“,
nuo 1971 m. saugotą Kestono institute

Prahos pavasario dvelktelėjimas sustiprino viltį sulaukti pozityvių permainų ir Lietuvoje, tačiau Kremlius suskubo palaidoti laisvės viltis. 1968 m. Telšių vyskupijos du kunigai ir Vilkaviškio vyskupijos šešiasdešimt devyni kunigai pasirašė pareiškimą- prašymą, kad būtų panaikintas klierikų priėmimo limitas – 5 kandidatai per metus – į vienintelę Kauno kunigų seminariją. Sovietinės valdžios reakcija į kunigų prašymus buvo panaši kaip Prahoje: Vienu metu sudegė Sangrūdos, Batakių ir Gaurės bažnyčios, dviem Vilkaviškio vyskupijos kunigams – Juozui Zdebskiui ir Sigitui Tamkevičiui – buvo uždrausta atlikti kunigo pareigas, o kiek vėliau trys kunigai – Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys – buvo nuteisti už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai. Už šį „nusikaltimą“ jie visi gavo po metus nelaisvės. Sovietinė valdžia dar kartą priminė, kad bet koks laisvės troškimas bus negailestingai nuslopintas. Tačiau represijos neatnešė lauktų vaisių, o tik paskatino aktyvesnei kovai už laisvę.

Tuo metu, kai vieni kunigai kalėjo lageriuose, kiti planavo, kokiu būdu būtų galima išsikovoti bent šiek tiek laisvės. Po šių svarstymų atsirado „17 tūkstančių memorandumas” ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Kodėl buvo pasirinktas būtent toks kovos būdas?
Sovietinė propaganda bandė įtikinti pasaulį, kad Sovietų Sąjungoje esanti visiška tikėjimo ir sąžinės laisvė. Šiam tikslui buvo leidžiamos tariamą tikėjimo laisvę reklamuojančios brošiūros, kaip antai J. Rimaičio: „Religija Lietuvoje“, o aukštas pareigas užimantys dvasininkai buvo prievartaujami duoti interviu komunistiniams Vakarų laikraščiams, kad laisvėje gyvenantys žmonės būtų įtikinti, jog sovietinėje Lietuvoje Bažnyčia turinti visiškai normalias sąlygas. Šiam melui galėjo pasipriešinti tik garsiai sakomas tiesos žodis. Pažįstant anuometines pavergtos Lietuvos ir Bažnyčios sąlygas, darosi aišku, kodėl buvo pradėta kova, pasinaudojant tiesos žodžio jėga. Norėjosi, kad tiesą apie pavergtą Lietuvą ir Bažnyčią girdėtų tiek Kremliaus šeimininkai, tiek laisvojo pasaulio galingieji, anuomet primiršę pavergtųjų tautų bėdas.

1971 m. Vilkaviškio vyskupijoje buvo paruoštas memorandumo, skirto SSSR Komunistų partijos generaliniam sekretoriui L.Brežnevui, tekstas apie engiamą Katalikų Bažnyčią Lietuvoje ir įvairiose Lietuvos vietose pradėti rinkti parašai, dažniausiai pasinaudojant žmonių susibūrimais sekmadienio Mišiose. Parašų rinkimas buvo labai rizikingas, todėl šiam darbui ryžosi tik labai drąsūs žmonės. Kadangi tuo metu Lietuvoje nebuvo jokios organizuotos struktūros, į parašų rinkimą daug kas įsitraukė visiškai spontaniškai. Kai tik KGB pasiekė informacija apie renkamus parašus, tuojau buvo pradėta parašų rinkėjų gaudymo akcija. Žmonės buvo tardomi, o parašai atiminėjami, todėl parašų rinkimą po memorandumu teko nutraukti ir pasitenkinti surinktaisiais parašais. Per du mėnesius buvo surinkta apie 17 tūkstančių parašų. Kai kurie memorandumo lapai su parašais kėlė įtarimą, kad tarp parašų rinkėjų buvo įsimaišiusių provokatorių, bandžiusių sukompromituoti šią akciją, todėl jie buvo sunaikinti.

Nors memorandumas buvo skirtas SSSR Komunistų partijos generaliniam sekretoriui L.Brežnevui, sovietinio saugumo pareigūnams pradėjus gaudyti parašų rinkėjus, tapo aišku, kad siųsti surinktus parašus į Maskvą yra visiškai netikslinga, nes jie atsidurs KGB rankose ir tik suteiks galimybę terorizuoti pasirašiusius žmones. Siekdami akciją padaryti kiek įmanoma viešesnę, nutarėme memorandumo lapus su parašais pasiųsti L. Brežnevui ne paštu tiesiai į Maskvą, bet per Jungtines Tautas. Petras Plumpa parašė lydraštį Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui, nukopijavo lapus su parašais ir nuvežė juos į Maskvą, viliantis, kad per užsienio žurnalistus dokumento kopija pasieks laisvąjį pasaulį. Memorandumo originalas buvo paslėptas, pasiliekant galimybę žuvus kopijai vėl pakartotinai dokumentą pasiųsti į laisvąjį pasaulį. Anuo metu kelias per Maskvą buvo beveik vienintelis kelias prasimušti per geležinę uždangą. Keletą mėnesių, klausydami užsienio radijo stočių, nekantriai laukėme žinios apie memorandumo likimą. Dideliam Lietuvos katalikų džiaugsmui per 1972 m. šv. Velykas išgirdome žinią, kad memorandumas pasiekė laisvąjį pasaulį.

Tačiau memorandumas nudžiugino ne visus. Sovietinė valdžios pareigūnai ieškojo būdų suniekinti jo iniciatorius ir parašų rinkėjus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis privertė vysk. J. Labuką parašyti vadinamąjį ganytojišką laišką apie tai, kad neatsakingi asmenys ant tuščių lapų renka parašus, nepasakydami žmonėms tikros tiesos, kam jie bus panaudoti, o paskui prideda parašus prie antitarybinių tekstų. Laiške buvo pabrėžta, kad tokios akcijos Bažnyčiai yra žalingos. Šis priverstinai parašytas ir aiškiai netiesą teigiantis laiškas tik dar aiškiau atskleidė, kokioje sunkioje padėtyje buvo atsidūrusi Bažnyčia.
Po memorandumo Lietuvos katalikai parašė daug pareiškimų, kuriuose reikalavo tikėjimo laisvės. Taip buvo kovojama už laisvę ir ši kova nebuvo bergždžia, – žingsnis po žingsnio ėjome į Kovo 11-ąją.

Daugelio memorandumo parašų rinkėjų, panašių į Virgilijų Jaugelį, jau nebeturime savo tarpe. Nulenkime galvas prieš tuos kuklius, bet drąsius vyrus ir moteris, savo laiku išdrįsusius prisiimti atsakomybę už Bažnyčią ir Lietuvą. 

Anuometinės mūsų pastangos išsikovoti bent šiek tiek laisvės būtų buvusios beveik bergždžios, jei laisvajame pasaulyje nebūtų buvę žmonių, platinusių gautą informaciją apie Lietuvą ir gynusių mūsų laisvės bylą. Tarp šių žmonių vienas iš labiausiai pagelbėjusių Lietuvai buvo Anglijos Kestono instituto direktorius Michaelas Bourdeaux’as. Jam, išsaugojusiam „17 tūkstančių memorandumą“ ir šiandien sugrąžinusiam jį Lietuvai, o pačiu sunkiausiu okupacijos metu gynusiam Lietuvos žmonių teises ir laisvę, priklauso visų mūsų giliausia pagarba ir dėkingumas.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą