ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kalba pasakyta iškilmingame posėdyje Lietuvos Respublikos Seime 2008 m. gegužės 22 d. minint 60 metų nuo didžiosios 1948 metų tremties

Gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai, brangūs bendro likimo broliai ir seserys tremtiniai,

Sibiras – šis žodis pokario metais skambėjo beveik baisiau už žodį „mirtis“. Jis žmonių širdyse kėlė tiesiog siaubą. Mirtis yra kažkas savaime suprantamo, bet trėmimai į Sibirą be jokios kaltės, vien už tai, kad buvo sąžiningai dirbta ir gyventa, tikėta į Dievą ir mylėta tėvų žemę, netilpo žmonių galvose. Dirbdamas žemę, savo prakaitu pelnydamas duoną ir pragyvenimą sau ir savo vaikams lietuvis negalėjo net susapnuoti to košmaro, kurį jam teko iškentėti. Visiškai nereikėjo kaltės, kad būtum įtrauktas į ištremiamųjų sąrašus ir vieną gūdų rytą pažadintas iš miego, kad iškeliautum į baisią nežinią.

Šiandien mus nuo anų baisių tremčių skiria daugiau kaip pusė amžiaus. Laikas jau spėjo užgydyti žaizdas, ir tik kartais sapnų košmarai primena, kiek buvo išgyventa ir iškentėta.

Kasmet tremtiniai renkasi Ariogaloje prie Dubysos slėnio. Čia jie meldžiasi, dainuoja ir dalijasi praeities bei dabarties išgyvenimais. Tą pirmąjį rugpjūčio šeštadienį vienoje vietoje, kaip niekur kitur, galima išvysti labai daug gerų veidų. Tarsi šie žmonės nebūtų kentėję, tarsi nebūtų patyrę daugybės neteisybių, tarsi būtų baigę kažkokią gerumo mokyklą. Pražilusios šių žmonių galvos atrodo tarsi papuoštos šventumo aureole.

Kas gi iš tikrųjų buvo anų dienų tremtys: baisi lemtis ar sunkus, Dievo duotas kelias, kuriuo einat daug prarasta medžiagiškai, bet praturtėta dvasiškai? Į šį klausimą žmonės atsako nevienareikšmiškai. Aš bandau surasti savo atsakymą. Iš pusės amžiaus perspektyvos klausiu savęs: ką anuomet buvo geriau pasirinkti – ar sąlygišką saugumą, tampant okupanto kolaborantu, čekistu ar paprastu stribu, ar priėmimą Dievo leidžiamo kelio jame nepatiriant jokio saugumo, suvokiant, kad tautos priešai su tavimi gali visaip pasielgti?

Prisimenu savo kalinimą KGB tardymo izoliatoriuje. Vieną dieną tardytojas pasiūlė laisvę, jei apgailėčiau tai, kuo buvau kaltinamas, t. y. kad gyniau Bažnyčią ir jos teisę normaliai egzistuoti santvarkoje, kuri save laikė pačia demokratiškiausia pasaulyje. Pasiūlė ir net nurodė pavyzdžių, kad kaliniai kartais panašiai pasielgia. Nors laisvė kaliniui visuomet yra labai brangi, anuometinis gundymas nebuvo sunkus – tiesiog negalėjau išduoti nei draugų, nei savo idėjų. Tokiais atvejais labai padeda Dievo artumo išgyvenimas.

Kai kuriuos Viešpaties žodžius, užrašytus Šventajame Rašte, geriausiai supratau ne studijuodamas kunigų seminarijoje, bet būdamas kalėjime. Matydamas kameros langą su storomis grotomis ir suprasdamas, kad Bažnyčios ir tautos priešai galėtų padaryti bet ką, jei tik gautų nurodymą iš aukščiau, labai aiškiai suvokiau Kristaus žodžius, kuriuos jis kalbėjo ragindamas savo mokinius nieko nebijoti ir niekuo nesirūpinti: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, ką vilkėsite. <...>Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mt 6, 25–26). Šie Šventojo Rašto žodžiai kalėjimo kameroje man buvo tarsi naujas ir labai reikalingas Dievo apreiškimas.

Esu giliai įsitikinęs, kad pačios didžiausios netektys, kurias patyrė mūsų tremtiniai ir kaliniai, sugebėję jas pakelti su tikėjimu, tapo jiems Dievo dovana, juos praturtinusia daugiau, nei priešas buvo atėmęs. Labiausiai gaila tų, kurie patys save ištrėmė iš Tėvynės. Tai atsitinka visiems, kurie renkasi ne pasitikėjimo Dievu kelią, o išbandymų metais rinkosi kolaboravimą su okupantais. Švento Rašto žodžiai šiuo atveju labai aiškūs – kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys.

Šiandien taip pat renkamės buvimą Tėvynėje ir visus jos džiaugsmus bei negandas arba save ištremiame, ir nebūtinai ją palikdami. Galima save ištremti ir į pilį, pasistatytą už nesąžiningus pinigus, arba paprasčiausiai užsisklęsti savo egoizme ir nebematyti kitų žmonių vargo ir rūpesčių. Šiandien galima sužlugdyti santuoka grįstos šeimos koncepciją ir uždegti žalią šviesą kelyje į moralinę aklavietę ir tautos sunykimą.

Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų padaryti pačius geriausius pasirinkimus. Tikroji laimė galima visur: tremtyje ir už grotų, galima ir dabartinėje Lietuvoje, nes jai užtenka sąžinės liudijimo, jog niekuomet nebuvo išduota tiesa, neišduoti žmonės, su kuriais Dievo lėmimu keliaujama į amžinuosius Tėvo namus, neišduota Tėvynė.

Negaliu nepasinaudoti šia proga ir paprašyti Seimo: nesužlugdykite parengtos Šeimos koncepcijos, nepaskandinkite jos biurokratinių svarstymų džiunglėse. Ačiū.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą