ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Mano Dievas – manoji jėga!“(Iz 49, 5)
Homilija švenčiant Kauno arkivyskupijos globėjo Šv. Jono Krikštytojo šventę 2008 m. birželio 24 d.

Šv. Jono Krikštytojo, Kauno arkivyskupijos globėjo, iškilmes šiemet svenčiame rengdamiesi Šiluvos jubiliejui, todėl norėčiau, kad ši šventė taip pat kuo vaisingiau pasitarnautų visų mūsų trokštamam Jubiliejui ir vykdomam pasirengimui.

Paieškokime dvasinės šv. Jono Krikštytojo ir Švč. M. Marijos misijų sąsajos. Apaštalų darbų knygoje apie Joną skaitome šiuos žodžius „Prieš Jam [Gelbėtojui] ateinant, Jonas paskelbė atsivertimo krikštą visai Izraelio tautai“ (Apd 13, 24). Taigi šv. Jono misija buvo pakviesti žmones į atgailą – prisikėlimą iš nuodėmių ir taip parengti juos Mesijo pasirodymui. Evangelija plačiai pasakoja, kaip Jonas vykdė šią misiją, ragindamas prie Jordano susirinkusius tautiečius mesti nuodėmės kelią ir atgailai pasikrikštyti.

Šiluvoje apsireiškusi Dievo Sūnaus Motina Marija taip pat ragino žmones pasikeisti. Ji priminė, kad čia buvo garbinamas jos Sūnus, bet dabar žmonės tik aria ir sėja, t. y. rūpinasi tik laikinaisiais dalykais. Marijos ašaros ir pasakyti žodžiai ragino pasikeisti ir visiškai atsigręžti į Dievą. Dievo garbinimas nėra tik maldos ar adoracijos, bet vidinis, dvasinis žmogaus nusiteikimas visur laikytis ne savo, bet Dievo valios.

Ko trūko Lietuvos žmonėms prieš 400 metų? Skaitant istoriją, į akis krinta to meto Lietuvoje viešpatavusi didžiulė religinė suirutė bei susipriešinimas. Didikų vaikai, išvykę studijuoti į Prūsiją, dažniausiai prarasdavo turėtą katalikų tikėjimą ir priimdavo anuomet Vokietijoje populiarų liuteronizmą, vėliau – kalvinizmą, dar po kiek laiko – netgi arionizmą. Kadangi tais laikais viskas būdavo sprendžiama jėga, Šiluvoje katalikų parapijos bažnyčia buvo nugriauta ir Mišios – Eucharistinė auka – neaukojamos.

Jau antri metai rengiamės Šiluvos jubiliejui: dalyvaujame gausiuose renginiuose ir ketiname iškilmingai švęsti patį Jubiliejų, tačiau ar bandome rimtai dvasiškai pasikeisti? Ar Jėzui Kristui mūsų gyvenime tenka daugiau dėmesio ir vietos? Be šio esminio pasikeitimo visas pasirengimas Jubiliejui būtų tik keliamos dulkės ir triukšmas be išliekančių vaisių.

Mąstant apie mūsų dvasinį pasikeitimą, ypač reikia atkreipti dėmesį savo santykį su Eucharistija. Atrodo, sunku pasakyti ką nors naujo, to, ko nežinotume apie Eucharistijos kultą. Žinome, kad Eucharistija – tai gyvasis Jėzus, esantis tarp mūsų. mūsų. Ne tik suprantame Eucharistijos naudą dvasiniam gyvenimui, bet ir dažnai prie jos artinamės. Ką galėtume padaryti daugiau ir geriau?

Žmogus yra ne angelas, o būtybė, turinti dvasią ir silpną kūną. Mes visuomet galime pavargti, apsileisti ir taip apsiprasti su švenčiausiomis paslaptimis, kad net Eucharistijos priėmimas gali likti nevaisingas. Argi tik retkarčiais pasitaiko, kad žmonės, ką tik priėmę Komuniją, tuojau pat apkalba artimą, piktžodžiauja arba būna nejautrūs svetimam skausmui?

Siekdami dvasinio atsinaujinimo, bandykime nušluostyti dulkes nuo mūsų tikėjimo į Eucharistinį Jėzų. Jeigu nuoširdžiai tikime, kad po duonos ir vyno pavidalais gyvena Jėzus, tuomet klauskime savęs, kaip rengiamės kasdien susitikti su juo priimdami Komuniją? Ar parodome dangiškajam svečiui reikiamą pagarbą, tokią, kokią rodome bet kokiam garbingam atvykėliui? Ar Mišios yra tapusios mūsų gyvenimo centru, o gal tik skubame, kad jos greičiau pasibaigtų ir vėl grįžtume prie žemiškų rūpesčių?

Mes, dvasininkai, dažnai turėtume daryti sąžinės patikrinimą, nes nuo mūsų priklauso Eucharistijos liturgijos grožis. Turime įsisąmoninti, jog kartais aiškiai matomas mūsų skubėjimas ir išsiblaškymas yra netinkamas liudijimas tikintiesiems. Panašų sąžinės patikrinimą turėtų daryti kiekvienas katalikas ir išsiaiškinti, ar nestokoja reikiamo dėmesio ir meilės Eucharistijai. Tiesa, visiškai nereikalingas išorinis pagarbos perdėjimas, kurį kartais praktikuoja tikintieji. Atsiklaupimas priimant Komuniją ne visada reiškia pačią didžiausią pagarbą Jėzui; kartais be žodžių tai bylotų kitką: pažvelkite į mane – esu tikras katalikas, kitoks nei kiti. Pagarba Eucharistijai visų pirma privalo persmelkti mūsų protą ir širdį. Kristus sakė: „Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jn 4, 23).

Eucharistijoje gyvenantį Jėzų šloviname tada, kai protu priimame Eucharistijos slėpinį. Per kiekvienas Mišias po konsekracijos kunigas skelbia: „Tikėjimo paslaptis!“ Tikintieji atsako: „Mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį ir išpažįstame tavo prisikėlimą, laukdami tavęs ateinant.“ Garbiname Eucharistinį Jėzų dvasia, kai priėmę Komuniją stengiamės keistis į gera, bandome priešintis pasaulio dvasiai ir ištikimai laikytis Evangelijos.

Šv. Jono Krikštytojo šventės Mišiose skaitoma Izaijo knygos ištrauka, kurioje pranašas tvirtina, kad Dievas, kviečiantis gelbėti Izraelio tautą, yra jo jėga: „Mano Dievas – manoji jėga“ (Iz 49, 5). Kai pranašas Izaijas rašė šiuos žodžius, Izraelis išgyveno labai sunkų metą, nes jį slėgė pasaulio galingųjų prievarta ir jam sunkiai sekėsi išlaikyti ištikimybę tikrajam Dievui. Panašų metą išgyvename ir mes: pasaulis kviečia mus ieškoti ne Dievo, bet pinigų; žmonės dažnai nesusigaudo, ką pasirinkti, ir savo nelaimei renkasi ne tai, kas naudingiausia, bet kas gražiausiai pristatoma. Tikintieji žmonės ne visada pajėgia stovėti šalia Kristaus, nes tai nežada jiems sotaus bei saugaus gyvenimo. Šitokioje padėtyje esantiems Švč. M. Marija primena – kaip anuomet Šiluvoje – neužmiršti jos Sūnaus: Eucharistija yra mūsų dvasinė jėga.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą