ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kristaus Karaliaus ir jo Motinos pagerbimas Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje

Homilija pasakyta 2008 m. lapkričio 23 d. Romoje šv. Mišiose drauge su Kauno arkivyskupijos piligrimais užbaigiant Šiluvos Jubiliejaus iškilmes

Paskutinį bažnytinių metų sekmadienį visuotinė Bažnyčia švenčia Kristaus Karaliaus iškilmę. Ši šventė – tai įsakmus priminimas, kad Jėzus Kristus turėtų būti kiekvieno Bažnyčios nario Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. Jėzus save paaukojo ant kryžiaus, kad įkurtų, kaip meldžiamės Mišių prefacijoje, „tiesos ir gyvybės karalystę, šventumo ir malonės karalystę, teisingumo, meilės ir taikos karalystę“. Tik tas turi teisę Kristų laikyti savo Valdovu, kuris jo karalystės principais – tiesa, teisingumu, meile, taika ir šventumu grindžia savo kasdienį gyvenimą. Jei šių principų nesilaikoma, tikintis žmogus išduoda savo Karalių, blogu liudijimu sudarydamas progą pasaulio vaikams niekinti Kristų.

Šiandien mes – Lietuvos vyskupai, kunigai, Dievui pašvęstojo gyvenimo žmonės ir tikintys pasauliečiai – atvykome į Amžinąjį miestą, kuriame yra šv. apaštalų Petro ir Pauliaus kapai ir kur daugybė pirmųjų amžių kankinių krauju paliudijo savo ištikimybę Kristui, pareikšti savo pasiryžimo ištikimai stovėti po Kristaus vėliava. Tik ši ištikimybė yra tikrasis Jėzaus garbinimas, apie kurį mąstėme švęsdami Šiluvos Dievo Motinos Jubiliejų.
Atvykome į Romą ne tik pasižiūrėti šio puikaus miesto, bet ir padėkoti Dievo Motinai Marijai už jos maloningąjį apsireiškimą Šiluvoje prieš 400 metų. Šį brangų Jubiliejų labai iškilmingai drauge su Šventojo Tėvo pasiuntiniu šventėme Lietuvoje, panašiai iškilmingai lietuviai jį minėjo Amerikoje nuo Čikagos iki Los Andželo, Kanadoje, Brazilijoje, net Afganistane bei kitose šalyse.

Užbaigti Šiluvos Jubiliejaus susirinkome viso pasaulio katalikams brangioje Švč. Mergelės Marijos (Santa Maria Maggiore) Didžiojoje bazilikoje. Pasirinkome šios bazilikos Šv. Paulinos koplyčią, nes jos altoriuje yra Marijos „Kelrodės“ ikona, pagal kurią tikriausiai XVII a. pradžioje buvo nutapytas Šiluvos Dievo Motinos paveikslas. Tikintieji labai brangina malonėmis garsų Šiluvos Dievo Motinos paveikslą, kuris yra tarsi šioje bazilikoje esančios Marijos „Kelrodės“ ikonos kūdikis.

Panašu, kad po Marijos apsireiškimo 1608 metais, kai Šiluvoje buvo pastatyta nauja bažnyčia, jai buvo parūpintas „Kelrodės“ paveikslas. Šis paveikslas tiksliausiai atspindėjo žinią, kurią Marija anuomet pasakė Lietuvos žmonėms. Ji pasirodė su dieviškuoju Kūdikiu ant rankų ir verkė. Paklausta, kodėl ji verkianti, apsireiškusioji atsakė, kad šioje vietoje yra užmirštas jos Sūnus.

Šiluvoje pasakyti Marijos žodžiai ir ašaros nebuvo užmiršti ir amžių bėgyje vis iš naujo primindavo mūsų tautiečiams gyvenimą statyti ne ant smėlio, bet ant Kristaus uolos. Todėl 1993 m. į Šiluvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II šitaip meldėsi: „Taikos Karaliene, gerbiama Šiluvos šventovėje, pagelbėk šiems su pasitikėjimu į Tave besikreipiantiems vaikams statyti savo ateities rūmą ne ant pasaulėžiūrų smėlio, bet ant Evangelijos uolos; paskatink visuomeniniame ir politiniame gyvenime vadovautis ne asmeniniu ar kolektyviniu egoizmu, bet meilės ir vienybės idealais.“

Kardinolas Vincentas Sladkevičius Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą iškilmingai paaukojo Šiluvoje Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Jo širdis nujautė, kad Lietuvai dar teks nueiti ilgą, sunkų prisikėlimo kelią ir nuolat reikės „Kelrodės“ pagalbos, kad nepasiklystume ir, svarbiausia, neužmirštume Jėzaus Kristaus.

Lietuvos vyskupai paskutiniame savo posėdyje nutarė ateinančius metus paskelbti Jubiliejiniais Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais. Kai Lietuvoje bus minimas jos vardo tūkstantmetis, visą dėmesį sutelksime į naująją evangelizaciją. Iš tiesų tai bus tų pačių darbų, kuriuos vykdėme rengdamiesi Šiluvos Jubiliejui, pratęsimas. Minėdami Marijos apsireiškimo 400 m. Jubiliejų, mes siekėme, kad Jėzus Kristus taptų centrine ašimi, apie kurią suktųsi visas mūsų gyvenimas. Minėdami pirmuosius Evangelijos žinios žingsnius Lietuvoje, dar kartą apmąstysime krikščionybės kelią nuo kankinio vyskupo šv. Brunono, išliejusio savo kraują dėl Evangelijos, iki mūsų dienų Bažnyčios Lietuvoje. Evangelijos sėkla išdygo šv. vyskupo Brunono krauju aplaistytoje žemėje. Tai įpareigoja kiekvieną iš mūsų. Klauskime kiekvienas savęs: kaip ištikimi jaučiamės stovėdami po Kristaus vėliava ir ką mums asmeniškai reiškia Evangelijos žinia? Maldoje ieškokime tiesaus atsakymo.

Kristaus Karaliaus Mišių Evangelijos žodžiai mums paaiškino, ką reiškia būti ištikimam Kristui. Tai reiškia matyti silpnus, kenčiančius savo brolius bei seseris ir jų vargo akivaizdoje neužsidaryti savo egoizmo kiaute. Visuomet atminti Žmogaus Sūnaus žodžius, kuriuos jis pasakys savo atėjimo metu: „Kiek kartų taip nepadarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45).

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą