į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Ligonių Sveikata
Homilija pasakyta švenčiant Ligonių ir medicinos darbuotojų šventę jubiliejiniuose Šilinių atlaiduose Šiluvoje 2008 m. rugsėjo 12 d.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu“,– šie Jėzaus žodžiai jau du tūkstančiai metų gaivina ligų ir vargų kamuojamus žmones ir teikia vilties, kad jų maldos ir troškimai liks išgirsti.

Evangelijoje randame užrašytus žodžius, kad Jėzus ėjo per Galilėjus kaimus, gydydamas ligonius ir skelbdamas Dievo karalystės Evangeliją. Jis buvo jautrus žmonių bėdoms. Todėl visai natūralu, kad į Jėzų Kristų tikintis žmogus, ištiktas kokios nors bėdos, atsigręžia į tą, kuris gydė luošius, neregius, raupsuotus ir demono apsėstus.

Prie kryžiaus prikaltas, prieš atsiskirdamas su šiuo pasauliu, Jėzus geriausiam savo mokiniui ištarė žodžius: „Štai tavo Motina!“ Bažnyčia visais amžiais turėjo aiškų suvokimą, kad Marijos motiniškai globai buvo pavestas ne tik Jonas, bet ir visi Jėzaus draugai, priklausantys Kristaus įsteigtai Bažnyčiai.

Dievo tauta teisingai suprato, kad Jėzaus Motinos Marijos asmenyje turi Motiną ir Globėją, todėl nuo seniausių laikų į Šiluvą plūdo žmonės, ieškodami fizinės ir dvasinės sveikatos. Daugelio viltys čia išsipildydavo, tai liudija Šiluvos knygoje užrašyti nuostabūs išgijimai. Vienos rūšies išgijimai į Išgijimų knygą neužrašomi – tai dvasiniai išgijimai. Juos saugo išpažinties paslaptis. Ar ne stebuklas, kai vyras, beveik visą gyvenimą nepraktikavęs Sutaikinimo sakramento, čia, Šiluvoje, atlieka nuoširdžiausią išpažintį? Ar ne stebuklas, kai žmogus dešimtmečius nešiojęs širdyje patirtas nuoskaudas ir planavęs už blogą atlyginti blogu, staiga pasikeičia ir viską atleidžia?

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus ne visus pagydė, bet tik tuos, kurie įtikėjo ir kurie norėjo pakilti iš nuodėmių. Beveik kiekvieno Jėzus klausdavo: „Ar tiki į Žmogaus Sūnų“ arba „Eik, tavo nuodėmės atleistos“ . Atrodo, Jėzus nelaikė ligos pačia didžiausia žmogaus nelaime. Už ją didesnė nelaimė – abejingumas tikėjimui ir gyvenimas sunkiose nuodėmėse.

Šiluvoje dėkoju Dievui, kad dauguma čionai atvykstančių žmonių šitai gerai supranta. Per Šilinių atlaidus klausyklose žmonėms patarnauja daug kunigų po daugybę valandų gydančių žmonių širdies ligas. Jei žmogus ir nepasveiksta iš fizinės ligos, jam lieka labai svarbus suvokimas, kad Dievas viską atleido, kad dabar su pasitikėjimu gali į jį kreiptis. Ligoje baisiausia tuomet, kai žmogus jaučiasi vienišas, nereikalingas nei Dievui, nei žmonėms ir šio tamsaus tunelio gale nemato šviesos. Tokie žmonės kartais net bando nutraukti sau gyvybę.

Šiluvoje reikia ieškoti ne tik sveikatos, bet ir mokytis įprasminti savo kentėjimus, kurių negalime išvengti. Galima kentėti, pykstant ant Dievo ir prakeikti savo gimimo dieną, ir galima kentėti panašiai, kaip po Sūnaus kryžiumi kentėjo Jėzaus Motina Marija. Kai kurie Marijos gerbėjai netgi atakuoja Šventąjį Tėvą, kad šis paskelbtų naują dogmą, jog Marija yra bendra atpirkėja – coredemtrix. Nors ir negalima Marijos iškelti į vieną plotmę su Dievo Sūnumi, nes ji tik žmogus, Bažnyčia laiko Mariją Didžiąja Talkininke žmonijos atpirkimo darbe. Ir ne vien dėl to, kad Marija angelui, pranešusiam dangaus žinią apie ateisiantį Gelbėtoją ir pakvietusiam Mariją tapti jo motina, pasakė „taip“, bet ypač dėl to, kad ji „taip“ sakė visais atvejais, kai jai reikėjo išgyventi pačius sunkiausius išbandymus.

Kai Dievas leidžia geram žmogui sirgti ar kitaip kentėti, tai ženklas, kad jis nori pasirinkti žmogų būti jo bendradarbiu pasaulio gelbėjimo plane. Šitai labai svarbu suvokti. Liga ir kančia be šio suvokimo yra vos ne pragaras, bet kai žmogus į savo ligą pradeda žvelgti tikėjimo akimis, viskas pasikeičia. Suvokimas, jog liga ir kančia nėra beprasmybė, kad kančios metai nėra pražudyti, bet pats brangiausi ligonio gyvenime, viską keičia iš pagrindų. Atsiranda širdies ramybė ir sugrįžta jėgos eiti tuo keliu, kuriuo šaukia eiti pats Dievas.

Kviečiu per Mišias labiausiai prašyti sau ir visiems kenčiantiems šio giliai evangelinio suvokimo, kad iš Dievo rankų su meile ir sūnišku pasitikėjimu priimtume tą kelią, kuris mums duotas ir kad visuomet turėtume drąsos Dievui sakyti tik „taip“.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt