ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kovo 11-osios džiaugsmai, rūpesčiai ir viltys
Kauno arkikatedroje 2009 m. kovo 11 d.

Prieš devyniolika metų išgyvenome didelį džiaugsmą. Nepriklausomybės paskelbimas 1990 m. kovo 11-ąją mums buvo tarsi stebuklas, prilygstantis prisikėlimui iš kapo. Net penkiasdešimt metų tęsėsi mūsų nelaisvės vargai, ir atrodė, kad jiems nebus galo. Šimtai tūkstančių lietuvių buvo išbarstyti po Sibirą ir pasmerkti prarasti savo tautinę bei krikščioniškąją tapatybę. Dešimtys tūkstančių partizanų paaukojo gyvybę už laisvę, sovietinė imperija atrodė nenugalima, tačiau atėjus laikui staiga pati subyrėjo. Toks jau Dievo sukurtas pasaulis, kad neteisybe ir prievarta sukurtos bei palaikomos imperijos ir santvarkos vos užsimezgusios yra pasmerktos griūčiai.

Prieš devyniolika metų ant sovietinės sistemos griuvėsių ėmėme kurti iš pagrindų naują Lietuvos valstybės gyvenimą. Per tą laiką buvo padaryta daug gerų darbų – užsitikrintas sienų saugumas, sugrįžta į Europos namus, atsirado galimybė laisvai judėti po visą pasaulį ir kt. Tačiau laisvė suteikia galimybę ne tik daryti gerus darbus, bet ir klysti. Klaidų padaryta ne mažiau už gerus darbus. Pati didžiausia nesėkmė – valstybėje atsiradusi atskirtis tarp paprastų, labai kukliai ar net skurdžiai gyvenančių žmonių ir milijonierių, dažnai nulemiančių svarbius visuomenės gyvenimo procesus. Amorali rinka ir amorali politika tapo mūsų gyvenimo tikrove.

Būtume neteisūs, jeigu už padarytas klaidas kaltintume tik kitus. Jeigu atsigręžtume į praėjusius devyniolika metų, lengvai pamatytume, kaip neatsakingai daugelis žmonių elgdavosi rinkdami savo valdžią. Galima teisintis, kaip sunku būdavo teisingai pasirinkti, kai nupirkta žiniasklaida bei reklama visą tautą paversdavo kreivų veidrodžių karalyste, kurioje viskas sumaišyta, dažnai apversta aukštyn kojomis ir neaišku, kas yra kas. Ir vis dėl to net ir tokiais atvejais galima atsirinkti, kur yra grūdas, o kur tik tuščias jo lukštas. Kiek kartų už tuos tuščius lukštus žmonės balsavo, patikėdami jiems šalies finansus, ekonomiką, švietimą, kultūrą ir socialinę apsaugą?

Ar ne dėl to iš mokyklų buvo išguitas patriotinis ugdymas, o tėvynę mylintys žmonės buvo vadinami megztomis beretėmis ir idiotais? Ar ne dėl to sąžinę praradę gobšuoliai galėjo daryti įtaką įstatymų leidybai, leidusiai pasiglemžti žemes, įmones, pačias svarbiausias šalies ūkio šakas ir tapti nekontroliuojamais mūsų Tėvynės vadovais?

Šie 2009-ieji yra neeiliniai metai. Prieš dvidešimt metų susikibę rankomis Baltijos kelyje pasakėme visam pasauliui – mes norime laisvės. Šiais metais švenčiame Lietuvos vardo tūkstantmetį. Buvo numatyta atlikti daug darbų ir suorganizuoti daug renginių, kad pasirodytume esą dideli, drąsūs ir gražūs. Gaila, kad pats svarbiausias ir reikalingiausias Lietuvos tūkstantmečio akcentas buvo tarsi pamirštas arba tyliai apeitas. Prieš tūkstantį metų į Lietuvą buvo nešamas Dievo žodis – Evangelija ir už tai buvo sumokėta taikaus misionieriaus šv. Brunono gyvybe. Tik dėl jo kankinystės ir aukos Kvedlinburgo kronikose buvo užrašytas Lietuvos vardas.

Ar atsitiktinai kovo 9-oji – šv. Brunono kankinystės diena, iš istorijos sutemų iškėlusi Lietuvos vardą, niekur, išskyrus Bažnyčią, neminima kaip esminė tūkstantmečio data? Atrodo, kad daug kam Evangelijos žinia yra neparanki ir dėl to tyliai apeinama, tarsi jos reikėtų gėdytis. Šv. Brunono į Lietuvą neštos Evangelijos žinios nereikia gėdytis, nes ant jos pamato buvo kurta Europos civilizacija bei kultūra.

Gal taip sutapo, o gal Dievo Apvaizda taip vedė, kad Lietuvos vardo tūkstantmetį minėsime būdami gilioje ekonominėje duobėje ir skaičiuodami kiekvieną litą.

Dievas mus myli net tuomet, kai klystame, ir moka net klaidingus mūsų žingsnius pakreipti gėrio link. Kai Dievas savo mylimiems vaikams leidžia vargą, tai būna ženklas, kad tuo nori pasakyti kažką svarbaus. Jeigu mes per atėjusį sunkmetį pradėsime daugiau mąstyti ir tapsime atsakingesniais savo valstybės piliečiais, tuomet būsime laimėtojai ir kada nors dėkosime Dievui už patirtus vargus, kurie padarė mus protingesnius.

Kviečiu į Lietuvą neštos Evangelijos žinios tūkstantmetį minėti miestų ir kaimų bažnyčiose. Kviečiu švenčiant Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejų apmąstyti ne vien tai, kokie mes turime būti lietuviai, bet ir  kokie į Jėzų Kristų tikintys žmonės. Šiais metais atverkime kelius Evangelijos žiniai, kad ji pasiektų kiekvieną namą kaime ir miestiečių butą, kad ji taptų tarsi žaibas, perskrodžiantis dabarties tamsą. Pasakykime šiais metais drauge su Kristaus mokiniais: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Nutarkime aiškiai ir drąsiai – savo ateitį mes norime kurti ne ant neaiškių ideologijų smėlio, bet ant Kristaus uolos. Jeigu stovėsime ant šios uolos, mums nebaisios bus jokios krizės, nes būsime viltingi, drąsūs ir pajėgūs nugalėti visokius sunkumus.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą