ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Šv. Pauliaus pašaukimas
Homilija 2009 m. sausio 25 d. minint Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimą

„Eikite paskui mane!“ – šiuos Viešpaties žodžius išgirdo Galilėjos ežero žvejai – Simonas, Andriejus, Jokūbas, Jonas ir visi kiti, kurie buvo pašaukti tapti Kristaus misijos bendradarbiais. Šie Jėzaus pašauktieji buvo ne koks nors tautos elitas, bet patys paprasčiausi žmonės, pragyvenimą pelnę sunkiu rankų darbu. Jėzus Kristus, pakviesdamas šiuos žmones sekti paskui save, tarsi pasakė, kad jam rūpi ne tai, ką žmogus turi, bet koks jis yra. Paprastas Galilėjos žvejys Kristaus akyse aiškiai buvo vertesnis už karalių Erodą ar Romos vietininką Poncijų Pilotą, net nežinojusį, kas yra tiesa.

Šiandien Visuotinė Bažnyčia mini dar vieno apaštalo, kuris buvo ne žvejys, bet išsilavinęs fariziejus, pakvietimą. Tai Saulius, kurį pažįstame kaip apaštalą Paulių. Jo pakvietimas sekti paskui Kristų buvo ne atsitiktinis, labai daug pasakantis, kaip veikia Dievas. Jis neskirsto žmonių į elitą ir prastuolius, į turtingus ir vargšus, draugus ir priešus, nes visi jam yra brangūs kaip broliai ir seserys ir visus juos nori pakviesti ir apdovanoti. Reikia tik priimti šį pakvietimą.

Saulius buvo Kristaus Bažnyčios priešas. Pirmieji krikščionys jam atrodė kaip sektantai, siekę sumenkinti Įstatymą bei garbinę ant kryžiaus prikaltą ir dėl to visų prakeiktą savo Mokytoją. Saulius, gavęs iš žydų vyresniųjų įgaliojimą, vykdavo krikščionių suimti ir įkalinti.
Koks neįtikėtinas Dievo veikimas! Saulius alsuoja neapykanta Kristaus sekėjams ir jau mato kelionės tikslą – Damasko miestą, kuriame suims krikščionis. Tačiau Dievo planuose nubrėžta kitaip – kelionė baigsis ne Damaske, bet Romoje, ir ne Saulius suims krikščionis, bet pats bus suimtas ir nužudytas dėl Kristaus, tapusio jam viskuo.

Prie Damasko Saulių užliejo šviesa, iš kurios jis išgirdo sklindantį balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ – „Kas tu esi, Viešpatie?“ – „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 5). Į šią vietą reikia ypač atkreipti dėmesį. Dievas Sauliui pasako tik kelis žodžius, visa kita jam pasakys Bažnyčia – krikščionių bendruomenė, kuri yra priėmusi Kristaus Gerąją Naujieną. Šioje vietoje norėtųsi sušukti: „O jūs visi, kurie šiandien niekinate Bažnyčią ir manote galį asmeniškai bendrauti su Dievu, jūs skaudžiausiai klystate, nes Dievas visada veikia per savo išrinktus pagalbininkus.“ Senajame Testamente buvo patriarchai – Abraomas, Jokūbas, Mozė, buvo Elijas, Izaijas, Jeremijas ir daugelis kitų pranašų. Naujajame Testamente Kristus pakvietė Galilėjos žvejus ir pavedė jiems vykdyti savo misiją. Petrui pavedė būti Bažnyčios pamatu, o Sauliui – nešti Kristaus vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams (plg. Apd 9). Nėra ir negali būti krikščionybės be Bažnyčios, be teisėtų Apaštalų įpėdinių ir be jų nešamos Gerosios Naujienos.

Sauliaus susitikimas su Kristumi prie Damasko nulėmė tolesnį jo gyvenimą, kuriame buvo daug rūpesčių, pavojų ir persekiojimų. Savo laiškuose jis vaizdžiai aprašo, kiek jam tekdavo kentėti dėl Jėzaus vardo, tačiau jis visuomet likdavo kupinas vilties ir tikėjimo. Kodėl jis buvo toks, o ne panašus į daugelį iš mūsų, kurie, šiek tiek pasunkėjus gyvenimui, tuojau krentame į neviltį? Į šį klausimą atsako pats apaštalas: „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9).
Susitikimas su Kristumi esmingai pakeitė Saulių. Pasipūtęs, išdidus fariziejus tapo nuolankiu, bet atkakliai savo pareigas vykdančiu apaštalu. Sauliui, tada jau Pauliui, nerūpėjo susikrauti turtų, padaryti karjerą, nes visa tai jis laikė sąšlavomis. Jam rūpėjo tik viena – kuo toliau nunešti Evangelijos žinią apie mirusį, prisikėlusį ir slėpiningu būdu mumyse gyvenantį Jėzų Kristų.

Šiandien žmonės turi visokiausių bėdų ir blogiausia, kad nežino, kaip jas įveikti. Kai kas mano, kad visas bėdas gali pašalinti dideli pinigai, kitiems rodosi, kad laimė yra kažkur už marių, bet ne Lietuvoje. Ką pasakytų apaštalas Paulius? Be jokios abejonės, jis suniekintų taip mąstančius ir pasakytų: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21). Tačiau ar meilė Kristui gali pašalinti nedarbą, išgydyti vėžiu sergantį tėvą, prikelti girtuoklio suvažinėtą vaiką? Ne, meilė Kristui nepašalina kančios iš žmogaus gyvenimo, bet išmoko jį pakelti visokius sunkumus, ir tamsiausioje kančios naktyje leidžia matyti vilties spindulį.
Mūsų visų didysis uždavinys – pamilti Kristų labiau už viską. Didysis tėvų uždavinys – padėti vaikams pamilti Kristų. Tuomet atkris rūpestis, kaip apsaugoti vaikus nuo šiandienio pasaulio klystkelių.

O jeigu jaučiamės, kad sutikome Kristų ir esame pilni Jo meilės, tuomet nuolankiai dėkokime Dievui už šią dovaną, nes ji brangesnė už visus aukso puodus, kuriuos mums perša šiandienė reklama.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą