ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Tikėjimo slėpinys ir jo liudytojai
Homilija pasakyta Kauno arkikatedroje bazilikoje minint kardinolo Vincento Sladkevičiaus 10-ąsias mirties metines 2010 m. gegužės 30 d.

Visai nesenas laikas, kai neigti Dievo buvimą buvo madinga. Neigiant Dievą buvo galima padaryti karjerą. Tuo metu mokslo žmonės jautėsi viską žinantys apie pasaulį panašiai kaip abiturientai, gavę brandos atestatą. Tik vėliau, studijuodami universitetuose ir gilindamiesi į gamtos ir mokslo pasaulį, šie visa žinantys jaunuoliai pradeda suvokti, kad tai, ką žinojo, užbaigdami gimnazijas, tėra tik mažas trupinėlis iš žmonijos sukaupto žinių aruodo ir dar mažesnis trupinėlis begalinio Dievo akivaizdoje.

Žmogaus protui visuomet kėlė nerimą mintis: kas yra Dievas? Koks jis yra? Ar jis panašus į žmogų? O galbūt tai kažkokia Energija, iš kurios gelmių pirmojo sprogimo metu kilo visata, mūsų žemė ir žmogus?

Kadaise primityvus žmogus iškaldavo iš akmens, išdroždavo iš medžio įsivaizduotos dievybės atvaizdą ir jį garbindavo kaip Dievą. Nors žmogaus protas yra pajėgus pažinti savo Kūrėją, tačiau nuodėmė dažnai jį aptemdydavo taip, kad jis garbindavo ne tikrąjį Dievą, bet stabus. Daug vargo turėjo pakelti Mozė, bandydamas atitraukti nuo stabų į Pažadėtąją žemę vedamą tautą.

Senasis Testamentas pristato mums Dievą kaip pasaulio Kūrėją, kurį žmogus turi mylėti „visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“. Jeigu žmogus bando šitai vykdyti, tuomet jo gyvenimas skamba kaip šlovės giesmė Viešpačiui. Šis Senojo Testamento Dievas tėviškai rūpinasi ištikimais žmonėmis ir baudžia neištikimuosius. Žmogus šitokio Dievo daugiau bijojo, nei jį mylėjo.

Naujajame Testamente išvystame Dievą su žmogišku veidu. Dievo Žodis – Sūnus įsikūnija Marijos įsčiose ir tampa žmogumi. Jėzaus veide regime ir dangaus Tėvo veidą. Pats Kristus yra pasakęs: „Kas mato mane, mato ir mano Tėvą.“ Susipažinę su Kristaus gyvenimu nuo kūdikystės iki mirties ant kryžiaus, iki prisikėlimo ir apaštalų išsiuntimo skelbti Evangeliją, nesunkiai suvokiame, kad Dievas yra mus mylintis, atlaidus ir kviečiantis prie savęs ne tik teisiuosius, bet ir nusidėjėlius. Jis Gerasis Ganytojas, ieškantis paklydusios avelės.

Jėzaus Kristaus paliktas Apreiškimas pristato mums ne tik dangaus Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, bet ir Šventąją Dvasią. Jos veikimu Dievo Žodis tapo Kūnu Marijos įsčiose. Šventoji Dvasia pasirodo Jėzaus krikšto metu ir paliudija, kad jis yra mylimasis Tėvo Sūnus. Prieš palikdamas žemę, Jėzus daug kartų kalbėjo, kad nepaliks savo mokinių našlaičių, bet atsiųs savo Dvasią, tiesos ir meilės Dvasią, kuri primins viską, ką jis buvo kalbėjęs. Sekminėse įvyko žadėtasis stebuklas – Šventoji Dvasia matomu būdu nužengė ant apaštalų ir apdovanojo juos galia iš aukštybių eiti į pasaulį ir skelbti Kristaus meilės Evangeliją.

Taip mes, Jėzaus Kristaus mokiniai, stovime prieš didžiąją Dievo paslaptį – Švč. Trejybės paslaptį, kurios slenksčio niekas neperžengė ir neperžengs. Tikėjimu priimame triasmenį, bet vieną Dievą, kuriame spindi Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios veidas. Ne trys veidai, bet vienas – Kūrėjo, pasaulio Atpirkėjo ir pasaulio Pašventintojo veidas.

Švenčiausiosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu esame pakrikštyti ir pasiųsti į savo tikėjimo kelionę, kad Šventosios Dvasios apšviečiami ir stiprinami gerai atliktume savo pareigas ir būtume ištikimi triasmenio Dievo liudytojai.

Šiandien dešimtųjų mirties metinių proga prisimename vieną labai gerą tikėjimo liudytoją – kardinolą Vincentą Sladkevičių. Neperdėsiu teigdamas, kad jis buvo ne tik kardinolas, bet pirmiausia didis tikėjimo žmogus, kuriam triasmenis Dievas visuomet buvo jo gyvenimo pradžia ir pabaiga. Niekas jam neužstojo Dievo. Savo buityje jis buvo labai kuklus. Prisimenu, vienoje televizijos laidoje kažkas pasakojo, kaip apsilankęs pas kardinolą rado jį apsivilkusį labai paprastu drabužiu ir dėl to labai nustebo: kaip gali būti, kad Lietuvos kardinolas taip nekardinoliškai gyvena? Jeigu apsilankiusysis būtų turėjęs kardinolo tikėjimą, nesunkiai būtų supratęs, kad šiam Dievo vyrui mažiausiai rūpėjo medžiaginė išorė, nes jis buvo tarsi apsivilkęs Viešpačiu.

Turėjau laimės pažinti kardinolą, kai jis buvo dar jaunas kunigas, per septynerius metus jau dirbęs septyniose parapijose, o paskui paskirtas klierikų dvasios vadovu. Kokiu dideliu tikėjimu jis spinduliavo! Nereikėjo net matyti jo besimeldžiančio, kad suvoktum, jog šis iš pažiūros išore niekuo neimponuojantis kunigas turi didelę, meilės Dievui sklidiną sielą. Mes, klierikai, mokėmės iš jo mylėti Bažnyčią ir, kaip jis mėgdavo sakyti, siekėme būti kunigais pagal Jėzaus mintį ir širdį.

Sovietinė valdžia norėjo vyskupą Vincentą morališkai sunaikinti. Anuomet tokie vyskupai kaip Vincentas buvo įvardijami kaip sovietinės sistemos priešai. Tuojau po konsekracijos jis išsiunčiamas iš Kaišiadorių vyskupijos į Latvijos pasienį, kad čia vegetuotų ir mirtų be savo ganomųjų. Tačiau šis piktas sumanymas žlugo. Siekusieji pastiprinimo ir dvasinės šviesos, kaip elgtis sudėtingomis Bažnyčios persekiojimo sąlygomis, ieškodavo ir surasdavo tremtinį vyskupą ir pasisemdavo iš jo tarsi iš dvasinio aruodo meilės ir jėgos vykdyti savo pašaukimo misiją.

Dvylika Nepriklausomybės metų mūsų kardinolui nebuvo lengvi ne tik dėl to, kad tai buvo jo gyvenimo saulėlydis, bet ir dėl to, kad daug kas norėjo juo kaip vėliava prisidengti. Bet jis ir tuomet švietė visiems – dešiniesiems ir kairiesiems, neklausdamas, kokios šviesos jie ieško. Iš Jėzaus širdies išmokęs gerumo, jis ta dieviškąja šviesa visus bandė apdovanoti ir visuomet liko ištikimas savo jaunystėje pasirinktam keliui. Dievas jam buvo viskas: ir Lietuva, ir laisvė, ir didysis jo gyvenimo siekinys. Ir tikslas, į kurį ėjo, nedarydamas jokių kompromisų.

Dėkokime Dievui už kardinolo tikėjimą ir drauge su juo, kaip tikime, jau reginčiu Dievo veidą, ir dangaus angelais nusilenkime ir garbinkime Švenčiausiąją Trejybę: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas. Pilnas yra dangus ir žemė jo garbės.“

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą