ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis
2002 m. Kalėdos

Aš skelbiu jums didelį džiaugsmą

Nebijokite! Aš jums skelbiu didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas, - šią žinią apie gimusį Išganytoją pirmieji išgirdo Betliejaus piemenys, kurių gyvenimas buvo labai panašus į daugelio mūsų gyvenimą, kupiną vargo ir netikrumo dėl ateities. Žinia apie Kristaus atėjimą į žemę buvo ir lieka pati džiaugsmingiausia ir brangiausia iš visų žinių, kokias yra išgirdusi žmonija. Ypač brangi ji yra tiems, kurie daug ko stokoja ir jaučiasi nustumti į gyvenimo pakraščius. Šiandien esu laimingas, galėdamas vėl džiaugsmingai skelbti tiesą, jog Jėzus Kristus - mūsų Gelbėtojas gimė Betliejuje, nes mylėjo mus dar tuomet, kai mes jo nemylėjome ir buvome toli nuo jo. Jis atėjo, kad visuomet būtų Emanuelis - Dievas su mumis.

Sveikinu visus, kurie laukėte, ruošėtės Kalėdų šventėms ir leidote Kristui gimti jūsų mintyse, širdyse ir jūsų gyvenime. Sveikinu kunigus, Dievui gyvenimą pašventusias seseles vienuoles ir labai aktyviai parapinėje sielovadoje bendradarbiaujančius pasauliečius. Sveikinu vaikus ir jaunimą, kuriems labiausiai reikia džiaugsmingos žinios apie Kristaus gimimą, nes pasaulis jiems siūlo netikrą džiaugsmą ir netikrą laimę. Ypač sveikinu tuos, kurie kenčia ir serga, kurie galbūt yra visiškai praradę gyvenimo viltį: jie yra patys artimiausi Kristaus broliai ir seserys. Norėčiau pasveikinti ir tuos, kurie per nuodėmę ar netikėjimą nutolę nuo Kristaus: Jėzus gimė žemėje ir dėl jų, ir jie niekada neliks jam svetimi.

Sveikindamas jus Kristaus gimimo šventės proga, noriu pasidalyti kalėdine džiaugsmo žinia. Tegul šios šventės esmės nenustelbia dovanos, šventinis stalas ar kokie nors prietarai. Kristaus gimimo šventę pavadinau pačia brangiausia dėl to, kad ji vienintelė atsako į giliausią žmogaus širdies troškimą būti laimingu. Kokių kelių ir klystkelių kartais neišvaikšto žmogus, kad pasigautų nors vieną kitą laimės akimirką! Tačiau tikros laimės jis niekada nesuranda nuodėmėje, kad ir kaip patraukliai ji būtų pasipuošusi. Neseniai spauda rašė apie vieną garsų, labai turtingą, tačiau nelaimingą ir apie savižudybę galvojantį estrados dainininką. O krikščionybės istorija liudija visai ką kitą: Jėzų Kristų priėmę žmonės dažnai neturėdavo ko valgyti, gyvendavo vargingai, tačiau sugebėdavo šluostyti ašaras vargingesniems už save.

Kas trukdo džiaugtis? Pasak apaštalo Pauliaus, negali būti tikrai laimingas žmogus, kuris nepažįsta Dievo ir gyvena aistrų kalėjime. Laiške Titui skaitome: Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievybės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje. Tik santūrus, teisingas ir Dievo artumos nušviestas gyvenimas yra pilnas tikro džiaugsmo. Apvaizda leido man kurį laiką gyventi ir dirbti su vienu labai kilniu, bet neturtingu ir sunkų kančios kelią nuėjusiu jaunuoliu. Anuomet jis didvyriškai priėmė neteisingą teismo sprendimą, atlaikė žiaurias sovietinio lagerio sąlygas ir niekuomet neprarasdavo šviesaus humoro jausmo. Šis jaunuolis tiesiog spinduliavo savo tikėjimu ir širdies gerumu. Jis gyveno skurdžiame kambarėlyje, tačiau jo džiaugsmui palaikyti nereikėjo nei svaigalų, nei narkotikų, o sutikęs vargšą galėjo atiduoti jam pačiam reikalingiausią drabužį ar daiktą. Savo širdyje jis nešiojo didžiausią turtą - Kristų, kurį kasdien priimdavo Eucharistijoje ir herojiškai liudijo savo gyvenimu.

Pranašas Izaijas kelis šimtus metų prieš Kristų pranašavo apie tai, kas atsitiks, kai į žemę ateis Išganytojas: Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė. Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą. Kai šiandien matome žmones nuolat kažką kaltinančius, be džiaugsmo ir vilties, negalime neprisiminti šių pranašo žodžių apie tautą, prisikėlusią iš tamsos ir nevilties. Ilgą laiką gyvenome dvasinėje tamsoje ir priespaudoje ir atrodė, jog yra sudužusios bet kokios viltys prisikelti laisvam gyvenimui. Tačiau Dievas padovanojo mus laisvę. Dabar reikia tik džiaugtis ir atkakliai kurti naują gyvenimą, pilną šviesos ir vilties. Tačiau pirmiausiai reikia leisti užgimti Kristui mūsų širdyse. Tik su juo einant per gyvenimą galima išlaikyti drąsą ir nepavargti grumiantis su mus supančio pasaulio priešiškumu. Tad ateik, Viešpatie, į mūsų širdis ir padaugink jose viltį, ištvermę ir tikrą džiaugsmą!

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą