ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Moralė politikoje
Arkivysk. S. Tamkevičiaus kalba, pasakyta 2005 rugsėjo 28 d. Seime vykusioje konferencijoje „Mūsų politika“

Diskusija apie moralės reikalingumą politiniame gyvenime džiugina ir liūdina. Džiugina, nes žmonių rūpinimasis politikos moralumu gali ateityje atnešti naudos mūsų valstybei. Liūdina faktas, kad diskutuojame dėl normaliam žmogui savaime suprantamų dalykų. Ar kam nors kyla mintis diskutuoti, ar žmogui reikia valgyti ir apsirengti? Asmeniniame ir visuomeniniame žmonių gyvenime yra daug savaime suprantamų dalykų, dėl kurių nediskutuojama, nebent kiltų diskusija, kaip būtų galima geriau patenkinti teisėtus žmonių poreikius. Deja, gyvename postmodernistinėje visuomenėje, kurioje diskutuotinos tampa visos žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys ir net bandoma įteisinti elgesį, nesuderinamą su žmogiškąja morale ir žalingą tiek pavieniams žmonėms, tiek pačiai visuomenei. Pavyzdžiui, šiandien net sunku numatyti, kokias pasekmes atneš visuomenei šeimos vertybių suniekinimas įteisinant netradicinės orientacijos žmonių santuokas. Tikriausiai ne be pagrindo daugelis apie Europos ateitį kalba su liūdesiu.

Daug kas siekia, kad Bažnyčia nekalbėtų politinės bendruomenės ir viešosios valdžios elgesio klausimais, ir tokias kalbas laiko kišimusi į politiką. Ypač siekiama, kad šiais klausimais nekalbėtų vyskupai ir kunigai. Gal tai sovietinių laikų reliktas, o gal tokiu būdu kai kurie politikai siekia apginti savo morališkai abejotiną elgesį. Šiandienė Bažnyčia nesitapatina su konkrečia politine bendruomene, tačiau, siekdama bendros žmonių gerovės, negali būti abejinga matydama, kad politikai ir valdžios žmonės aiškiai nesilaiko moralės reikalavimų. Todėl, nepaisant kritikų iš kairės ir dešinės, galima užtikrinti, kad Bažnyčia šiais klausimais kalbėjo ir kalbės, tik neleis, kad ja būtų naudojamasi dėl kurios nors vienos partijos ar žmonių grupės interesų.

Koks yra mūsų politikų ir valdžios žmonių moralinis elgesys, liudija kalbos apie politikams keliamus per aukštus moralės reikalavimus, tarsi politikai būtų ne žmonės ir atėję ne žmonėms tarnauti. Atviras nesąžiningumas, korupcija, abejotinų, vienadienių, ydingų įstatymų priiminėjimas ir nesiskaitymas su paprastais žmonėmis kelia teisėtą visuomenės pasipiktinimą, tačiau šįkart noriu kalbėti ne apie tai, kas visiems yra matoma, bet apie tai, kokia yra Bažnyčios nuostata politinės bendruomenės ir viešosios valdžios atžvilgiu.

Bažnyčiai labiausiai rūpi žmogus – ir ne vien jo amžinasis likimas, bet ir jo gyvenimas žemėje. Juk Kristus ne tik kalbėjo apie Dievo karalystę, bet ir valgydino, gydė bei stiprino nelaimingus žmones. Dėl šios priežasties Bažnyčiai labai rūpi politinio gyvenimo kokybė: ar garantuojamos žmonių teises ar laikomasi Dekalogo priiminėjant įstatymus ir vykdant valdžios funkcijas. Bažnyčia remia tik tokias politinio gyvenimo formas, kurios užtikrina pilietinę ir religinę laisvę ir kurios valdžios galią naudoja bendrajai gerovei, tačiau neremia ir nerems tokių politikų pastangų, kai politinė valdžia nesilaiko elementarių moralės reikalavimų. Vatikano II Susirinkimas skelbia: „Politinės partijos privalo siekti to, ko reikalauja bendroji gerovė; niekuomet neleistina savo naudos iškelti aukščiau bendrojo gėrio“ (GS, 75).

Vatikano II Susirinkimo dokumente Gaudium et spes sakoma: „Tikrai žmogiškas politinis gyvenimas geriausiai kuriamas ugdant vidinį teisingumo, geranoriškumo ir bendrosios gerovės siekimo jausmą“. Bažnyčia, vadovaudamasi Evangelija, padeda įsigalėti teisingumui ir meilei. Nors Bažnyčios misija yra visiškai skirtinga nuo politinės bendruomenės misijos, bet ji daug prisideda prie politinio visuomenės brandumo, nes skatina piliečių politinę laisvę ir atsakomybę.

Labai skaudu, kad žmonės neigiamai vertina Seimą ir Vyriausybę. Pirmiausia tai liudija žmonių pilietinio brandumo stoką, nes ne kas kitas, o Lietuvos žmonės yra atsakingi už tai, ką renka į aukščiausius valdžios postus. Tačiau neigiamą žmonių nuomonę formuoja ir per klaidą išrinktieji, kurie mano, jog, būdami valdžios poste, gali nesilaikyti ne tik duotų pažadų, bet net žmogiškosios moralės normų ir užimamas pareigas panaudoti savo asmeniniams ar savo partijos interesams.

Tiek politinė bendruomenė, tiek viešoji valdžia remiasi žmogaus prigimtimi ir priklauso Dievo nustatytai tvarkai. Politinė valdžia niekuomet dėl jokių išskaičiavimų neturi teisės peržengti moralinės tvarkos ribų (plg. GS, 74). Šitaip elgiantis žmonės neabejos, kad valdžia yra nuo Dievo ir kad bendrojo žmonių gėrio siekiančiai valdžiai reikia paklusti ne iš baimės, bet pagal sąžinę, iš pagarbos moralinei tvarkai.

Bažnyčia gerbia visus, kurie, tarnaudami žmonėms, atsideda valstybės darbui ir prisiima šio darbo uždedamas pareigas. Ji tiesiog skatina, kad žmonės, ypač jaunimas, mokytųsi politikos meno ir pasiaukotų tarnavimui žmonėms. Vatikano II Susirinkime sakoma: „Tinkantys arba galintys tikti sunkiam, bet drauge kilniam politikos menui tesiruošia jam ir tesistengia jį įgyvendinti, užmiršdami savo patogumus ar pasipelnymą. Dorumas ir apdairumas tebus ginklas kovojant prieš neteisybę ir priespaudą, prieš savavališką vieno asmens arba politinės partijos viešpatavimą ir nepakantumą. Nuoširdžiai ir nešališkai, su meile ir politine drąsa teatsideda jie visų gerovei“ (GS, 75).

Apie politikų ir politinių bendruomenių moralumą galima spręsti iš to, kiek jos turi tarnavimo dvasios. Posinodiniame paraginime Christifideles laici popiežius Jonas Paulius II tvirtina: „Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik pastaroji, sujungta su būtina kompetencija ir sėkminga veikla, leidžia spręsti, ar politikų veiksmai yra aiškūs ir tyri, atitinkantys tai, ko žmonės iš jų teisėtai reikalauja. Tai skatina atvirai kovoti ir ryžtingai nugalėti tokias pagundas, kaip nesąžiningumas, melavimas, nedidelės grupės turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, dviprasmiškų arba neleistinų priemonių vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar sustiprinti valdžią“.

Ne mažiau už tarnavimo dvasią yra svarbus paskirų žmonių grupių ir net partijų solidarumas. Bažnyčia laikosi nuomonės, kad „visi drauge ir kiekvienas atskirai esame politikos adresatai ir dalyviai. Šioje srityje solidarumas yra kai kas daugiau negu “vien neapibrėžta užuojauta ar paviršutiniškas susigraudinimas dėl blogio, liečiančio daugelį asmenų, artimų ar tolimų. Atvirkščiai, tai tvirtas ir pastovus nusistatymas dirbti dėl bendrojo gėrio, t. y. dėl visų ir kiekvieno gėrio, nes iš tiesų visi esame atsakingi už visus” (t. p.).

Ar turėsime moralią politiką? Ar mūsų politinės bendruomenės keisis į gera? Tai klausimai, į kuriuos nelengva atsakyti. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį vos ne visos politinės partijos nematė reikalo savo programose akcentuoti moralės reikalingumą laisvos visuomenės gyvenime. Ar ne dėl šios priežasties užaugo karta, nesuprantanti atsakomybės svarbos, bet užtat gerai suprantanti pinigų svarbą; ignoruojanti meilę Tėvynei, bet gebanti visomis priemonėmis siekti sau naudos. Jei norime esminių permainų politiniame gyvenime, moralės klausimais reikia diskutuoti ir jų svarbą kelti visais visuomeninio ir politinio gyvenimo lygmenimis, kad visiems taptų aišku, jog moralės normos vienodai galioja tiek gatvės elgetai, tiek Seimo nariui.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą