į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Žaizda pačiame žmoguje
(C, IV Gavėnios sekmadienis)

Kartą Jėzus papasakojo palyginimą apie sūnų, palikusį tėvo namus (Lk 15). Jaunuoliui atrodė, jog tėvų namuose yra per maža laisvės ir dėl to jis negalįs būti laimingas. Jo galvoseną lengva suprasti, nes kiekvienas jaunas žmogus išgyvena gundymų neklausyti tėvų, netikėti, ką sako vyresni, labiau pasitikėti savo išmintimi ir pačiam ieškoti gyvenimo kelio. Minimam jaunuoliui nepasisekė, nes jis surado ne laimę, bet atsidūrė kiaulių draugijoje ir, kaip rašoma Evangelijoje, „geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo”.

Į šį Evangelijos jaunuolį yra panašus dabartinis pasaulis, kurį Šventasis Tėvas Jonas Paulius II pavadino „iki pamatų suaižėjusiu pasauliu”. Pasauliu, vis labiau bandančiu pabėgti nuo Dievo nustatytos tvarkos. Gražbyliaujama apie žmonių teises, bet daug kur jos yra pažeidžiamos. Tai vyksta ne tik Afganistane ar Čečėnijoje, bet ir Lietuvoje, kur senukai kaime negali ramiai užmigti, nes jų tyko pavojus, kad bus apiplėšti, galbūt net nužudyti dėl kelių litų. Pasaulyje neregėtai paplitęs smurtas ir terorizmas, kurio atšvaitai kasdien blyksi ir mūsų tėvynėje. Net gūdžiais viduramžiais nebuvo taip niekinamos moterys, kaip tai daroma šiandien prisidengiant moderniais šūkiais, kuriuos lydi nemodernūs darbai. Pasibaisėtinai išaugęs atotrūkis tarp turtingųjų, lemiančių sau naudingų įstatymų leidybą, ir vargšų, kurių balso klausomasi tik prieš rinkimus. Dvasiškai degradavęs pasaulis kaupia pinigus neatsižvelgdamas į jokias moralės normas. Dėl pinigų žudomi negimę kūdikiai, šalinami nepageidaujami varžovai, sudarinėjami nešvarūs sandoriai, pardavinėjami narkotikai ir moterys, kuriamos sektos ir t. t. Tikros dvasinės ir religinės vertybės negarantuoja biznio, todėl jos dažniausiai ignoruojamos. Taip visuomenė stumiama į moralinę, kultūrinę, o drauge ir į ekonominę bedugnę. Šis moralinis nuosmukis atrodo toks grėsmingas, jog kai kuriems žmonėms kyla minčių apie pasaulio pabaigą. Be abejonės, ta pabaiga ateis, ir juo greičiau, juo beprotiškesnis bus pasaulis. Tačiau krikščionių misija yra ne pranašauti arba laukti pasaulio pabaigos, bet būti pasaulio Gelbėtojo Jėzaus Kristaus liudytojais ir jo misijos tesėjais.

Sūnaus palaidūno likimą išbando dažnas žmogus. Visi norime laimės, tik ne visi laiku suvokiame, kad Dievas tikrai mus myli ir kad jo įsakymai nėra skirti apriboti mūsų laimę. Dievo nustatyta tvarka parodo saugų kelią, kuriuo eidami mes visokeriopai augame, pasiekiame dvasinę harmoniją ir dar čia, žemėje, galime išgyventi tikrą žmogiškąją laimę. Todėl beturtė Kalkutos Motina Teresė, tarnaudama ligoniams, buvo šimtą kartų laimingesnė už turtinguosius, kurie galėjo viską sau leisti.

Kristaus pasakojime apie sūnų palaidūną esminga yra ne tai, jog sūnus paliko tėvo namus, bet kad į vargą patekęs jaunuolis prisiminė tėvą ir ryžosi pas jį sugrįžti. Bažnyčios misija yra žadinti žmonių širdyse troškimą grįžti pas Tėvą, todėl ji, smerkdama kiekvieną nuopuolį, niekada nesmerkia nupuolusio žmogaus ir bando jam padėti prisikelti. Gal dėl to žmonės taip pasitiki Bažnyčia, nors jos nariai ne visada pakankamai gerai liudija Kristų. Prieš Velykas Bažnyčios balsas, raginantis keltis ir grįžti į Tėvo namus, yra ypač stiprus. Tad ko reikia, kad sugrįžtume?

Pirmiausia būtina Kristaus dvasioje išgyventi savo vargingą būklę, nes kol mes bandome blogį apvilkti moderniu drabužiu ir jį pateisinti arba blogio šaknų ieškome kituose, tol padėtis yra beviltiška. Reikia kaip tam Evangelijos paklydusiam sūnui susivokti, jog esi ne Dievas, bet savo troškimuose ir paklydimuose susipainiojęs žmogus. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II nurodo, kad dabartinio pasaulio nelaimės esminė priežastis yra "žaizda pačiame žmoguje". Tikėjimo šviesoje mes ją vadiname nuodėme: pradedant pirmaprade nuodėme, kiekvieno iš mūsų nešiojama nuo gimimo kaip pirmųjų tėvų paveldą, ir baigiant nuodėme, kurią kiekvienas iš mūsų daro, kai piktnaudžiauja savo laisve” (RP, 2). Nuodėmės esame sužeisti mes visi, ir prieš šią realybę nereikia užsimerkti. Bažnyčia, suvokdama šią tikrovę, nuolatos kreipia žmonių akis į atgailą – į susitaikymą su Dievu ir vienų su kitais. Tai vienintelis kelias, kuris veda į Tėvo namus, ir juo reikia eiti visiems: vargšams ir turtingiesiems, besidžiaugiantiems pasiekta karjera ir įkliuvusiems į alkoholio ar narkotikų spąstus, ir vargas būtų žmogui, kuris fariziejiškai nutartų, jog jam atgailauti nereikia.

Kai girdime kalbas apie atgailą, pirmiausia prisimename Susitaikinimo sakramentą – išpažintį, kuri daugeliui yra sunki. Sunki dėl to, kad ją klaidingai suprantame mąstydami tik apie nuodėmių išpažinimą ir per mažai kreipdami dėmesį į esminį atgailos momentą – susitaikymą, sugrįžimą pas mylintį Tėvą. Kristus paskelbė pasauliui džiugią žinią, kad dangaus Tėvas mus myli net ir tada, kai mes tos meilės neesame verti, todėl jo paskelbtoji žinia vadinama Gerąja Naujiena. Gręžimasis į atgailą neturėtų mūsų gąsdinti net ir tada, kai esame padarę pačias sunkiausias nuodėmes, pagaliau, jei net būtume pametę savo tėvų tikėjimą. Maldoje linkėkime vieni kitiems drąsos vis labiau atsigręžti į Tėvą, kol jis apkabins mus sugrįžusius.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt