į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Arkivyskupo S. Tamkevičiaus interviu dienraščiui „Lietuvos rytas”

1. Iš pradžių norėčiau pastebėti, kad klaidinga kalbėti apie kunigų celibato problemas atitrauktai nuo santuokinio gyvenimo moralinių klausimų, nes gali susidaryti įspūdis, kad problemos moralės srityje kyla tik dėl celibato. Bažnyčiai rūpi tiek kunigų, tiek pasauliečių ištikimybė savo moraliniams įsipareigojimams. Skirtumas tik toks, kad kunigo, kaip dvasinio vadovo, gyvenimo būdas ir klaidos daug greičiau pastebimos. Iš tikrųjų kunigas taip pat yra šios žemės keleivis ir šventimai nesuteikia jam kažkokios antgamtinės galios nugalėti savo polinkius. Jis turi mylėti jam pavestus žmones, uoliai jiems tarnauti, melstis, kai reikia, panaudoti askezės priemones, tuomet jam nebus didelis vargas laikytis celibato. Klystančio kunigo išsiuntimas į kitą parapiją neišsprendžia celibato problemos, nes ją turi išspręsti pats kunigas savo širdyje. Jeigu kunigas padarė klaidą, tai nereiškia, kad jis privalo mesti kunigystę ir kurti šeimą, nes panašiai galvodami turėtume patarti ir kiekvienam vedusiajam po padarytos klaidos užmiršti savo santuokos priesaiką, savo šeimą bei vaikus ir kurti naują šeimą. Nuo gresiančio pavojaus pakartoti klaidą labai padeda pasitraukimas iš pavojų sukeliančių aplinkybių, todėl suklydusiam kunigui persikėlimas į tolimesnę parapiją gali palengvinti atsistoti ant kojų. Bažnyčios teisėje nenumatyta, kad už atsitiktinį celibato sulaužymą kunigas būtų suspenduojamas. Jis gali būti suspenduotas tik tuo atveju, jei gyventų konkubinate, t. y. nuolat gyventų su moterimi kaip vedęs vyras (can. 1395). Jeigu kunigas ir toliau gyventų piktinantį gyvenimą, Bažnyčios teisė numato visišką pašalinimą iš kunigų luomo. Panašių bausmių būna, tačiau vyskupas, prieš suspenduodamas ar visiškai pašalindamas iš kunigystės luomo, privalo teisiškai ištirti, kad celibatas tikrai nuolat laužomas. Tokiu atveju neužtenka pamaldžių žmonių įtarinėjimų, kad kunigas galbūt nesilaiko savo įsipareigojimų.

2. Nei kunigas, nei pasaulietis, gyvenantis sunkioje nuodėmėje, jeigu neatgailoja ir nenusigręžia nuo nuodėmės, neturi teisės priimti Švč. Sakramentą. Jeigu kunigas šitai daro, kiekvieną kartą jis padaro naują sunkią nuodėmę, apie kurią apaštalas Paulius kalba: „Todėl kas nevertai valgo tos Duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju, <…> tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Kor 11, 27-29). Šitaip besielgiantis kunigas būtų vertas kur kas didesnio pasmerkimo, nes jis geriau už pasauliečius žino Šventąjį Raštą ir supranta, kam yra įsipareigojęs.

3. Ne santuokoje pradėtas ir gimęs kūdikis sudaro problemų visiems – kunigams ir nekunigams. Krikščioniška moralė įpareigoja, kad kiekvienas vyras – kunigas ar pasaulietis – pasirūpintų savo kūdikiu, ir jeigu jis šito nepadaro, yra nusikaltėlis. Tačiau jokia moralė negali įpareigoti dėl padarytos klaidos griauti savo šeimą arba, kunigo atveju, atsisakyti kunigystės. Be abejo, visų žmonių, tarp jų ir kunigų, daromos klaidos seksualinėje srityje sužaloja žmonių gyvenimus. Kenčia patys klaidų darytojai, ypač kenčia vaikai. Čia aš matau tik vieną išeitį: reikia ne tik rūpintis kunigų celibatu, bet visomis išgalėmis kovoti, kad visuomenėje nebūtų griaunama krikščioniškoji moralė, kaip tai daroma mūsų dienomis. Šiandien propaguojamas seksualinis palaidumas yra nusikaltimas visuomenei, nes griaunami jos pamatai.

4. Kiekviena vyskupija turi statistiką, kiek kunigų yra palikę savo pareigas. Tai nėra kokia nors „karinė paslaptis“, kurios eiliniai mirtingieji neturėtų žinoti. Po Nepriklausomybės atsikūrimo Kauno arkivyskupijoje kunigystę paliko penki kunigai: trys labai trumpai ėję kunigo pareigas, du – ilgiau kunigavę. Apie kitas vyskupijas neturiu tikslios informacijos. Leidinyje „Bažnyčios žinios“ visada galima rasti informacijos apie kunigų perkėlimus, suspendavimus ir kitus aktualius Bažnyčios gyvenimo įvykius. Paliekančiųjų kunigystę skaičius verčia susirūpinti, kad kunigų seminarijos dar veiksmingiau rūpintųsi būsimųjų kunigų žmogiškąja branda. Bet kuriuo atveju geriau kunigui pasitraukti iš sielovados, negu veidmainiauti ir atlikinėti kunigo pareigas nesilaikant celibato.

5. Lietuvoje neturime specialių tarnybų, kurios rūpintųsi kunigais, turinčiais problemų celibato srityje. Nuo visų dvasinių ligų pats geriausias vaistas yra darbas, malda ir rekolekcijos. Šios priemonės yra pačios reikalingiausios ir tuo atveju, kai kunigas sprendžia celibato klausimus. Suspendavimas taip pat yra ne tiek bausmė, kiek vaistas, padedantis rimtai išanalizuoti priežastis, kodėl buvo padarytos klaidos, ir iš tų klaidų pakilti.

6. Celibato problema yra per daug išpūsta ir kažkodėl juo labiausiai rūpinasi ne tie, kuriems celibato reikia laikytis, bet visiškai atsitiktiniai žmonės. Nemanau, kad celibatas yra Bažnyčios problema, veikiau tai yra nuodėmės apgadintos žmogaus prigimties problema. Dėl šios priežasties neskubama teikti kunigystės šventimų, bet ilgą laikotarpį, bent šešerius metus, jaunas žmogus ruošiasi, mąsto, o paskui laisvai apsisprendžia kurti šeimą ar pasirinkti kunigystę tokią, kokia ji yra Katalikų Bažnyčioje.

7. Celibato klausimas aukščiausiuose Katalikų Bažnyčios sluoksniuose nėra svarstomas todėl, kad norima, jog kunigas pasišvęstų tarnauti žmonėms Kristaus pavyzdžiu. Celibato panaikinimas vargu ar išspręstų iškylančias moralines problemas. Kitose konfesijose, kur celibatas nėra privalomas kunigams, dvasininkų šeimyniniame gyvenime yra nemažiau problemų.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt