į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Pradedame E. Spirgevičiūtės beatifikacijos bylą
Data

Ši diena Kauno katalikiškajai visuomenei yra neeilinė, bet pilna džiaugsmo, nes Šventasis Sostas leido pradėti kaunietės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos arba kankinystės bylą. Šventųjų reikalų kongregacijos prefektas arkivysk. Iosephus Saraiva Martins atsiųstame laiške rašo: “Reikalą ištyrus, man malonu pranešti Jūsų Ekscelencijai, jog iš Šventojo Sosto pusės NĖRA KLIŪČIŲ, kad galėtų būti nagrinėjama Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos arba kankinystės deklaravimo byla, laikantis “Vyskupų atliekamų apklausų šventųjų bylose normų”.

Ši kankinystės byla Lietuvos katalikams ir ne katalikams yra labai reikšminga keliais atžvilgiais. Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas.

Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gijančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.

Laikmetis, kai būsimoji kankinė mokėsi ir dvasiniai brendo, Lietuvai buvo sunkus. Kaunas jau buvo pergyvenęs sovietinę okupaciją su žmonių žudynėmis Petrašiūnuose, paskui pergyveno nacių okupaciją su žydų getais ir nieko gero nežadančia hitlerine diktatūra. Karo mašina buvo nusiritusi į rytus, tačiau žadėjo grįžti atgal. Iš tų sumaišties dienų mums yra išlikęs Elenos Spirgevičiūtės dienoraštis, kuris atskleidžia jaunos kaunietės dvasios kilnumą ir grožį, kaip ji viską mokėjo sverti evangelijos šviesoje.

Elenutė buvo pamaldi nuo vaikystės metų. Beveik kasdien eidavo Šv. Komunijos ir tai saugojo jos sielos tyrumą ir jautrią sąžinę. Savo pamaldumą ji mokėjo derinti su pasaulietišku gyvenimo stiliumi; lankydavo mokyklos vakarėlius, tačiau kitur į šokius neidavo. Buvo kukli, nesistengė išsipuošti, į pasilinksminimus eidavo apsirengusi mokykline uniforma. Tai darė visiškai sąmoningai ir jos dienoraštyje randame įrašą: “Su uniforma kukliausia… Aš pažinčių neinu ieškoti, noriu tik pašokti, pasilinksminti ir tiek… Aš pasiryžau būti gera katalikė… svarbiausia, netuščiai gyventi, bet duoti ką nors gera ir būti naudinga”. Tai neeilinė jaunos mergaitės dvasinė branda. Šioje vietoje turime padėkoti tiems ir toms, kurie padėjo jaunai mergaitei susiorientuoti ir rinktis tai, kas gyvenimą ne purvina, bet puošia. Šalia tėvų namų jai didelę įtaką darė seserys kazimierietės, kurių globojama ji mokėsi Saulės gimnazijoje.

Elenutės dvasia buvo labai imli; anksti jos dvasinio gyvenimo centras tapo Jėzus Kristus. Dienoraštyje randame įrašytą tokią mintį: “Laimingas žmogus, kuris myli Kristų. Koks jis tada gražus. Tikroji laimė yra Kristus”. Jauna gimnazistė myli ir žavisi Dievo Motina Marija; ją ypač žavi Marijos kuklumas ir skaistumas ir pati siekia būti panašia. Dienoraštyje moksleivė rašo: “Rankas ištiesus į Mariją meldžiuosi. Aš maldauju jos gerumo, skaistumo, švelnumo. Ji man suteiks, nes mane myli… Per Mariją, Jėzų tapsiu gera ir skaisti”.

Jauna mergaitė pradėjo svajoti apie visišką pasišventimą: “O kad greičiau baigtųsi karas – baigčiau gimnaziją ir eičiau ten, Tėve, arčiau tavęs… Aš noriu turėti gražų vidų…” Deja, pikti žmonės nutraukė svajones apie Dievui pašvęstą gyvenimą.

1944 m. sausio 3 dienos vakarą kažkokie vyrai, pasibeldė į Spirgevičių namo duris ir reikalavo įsileisti. Tik pravėrus duris paaiškėjo, kad tai ginkluoti banditai, kurie reikalavo maisto, degtinės ir drabužių. Nesivaržydami siautėjo visame name, grobdami visa, kas jiems patiko. Pirmiausiai plėšikai nušovė bandžiusią pabėgti Elenutės tetą, o paskui pradėjo kibti prie Elenutės, reikalaudami, kad jinai sutiktų su nešvariais jų ketinimais. Prasidėjo grasinimai: "Mes nejuokaujam! Viena jau guli nušauta ir tau taip bus” Tačiau mergaitė laikėsi tvirtai ir drąsiai: “Aš jiems nepasiduosiu… Geriau mirsiu…” Elenutė buvo aiškiai apsisprendusi geriau mirti, nei padaryti nuodėmę. Atsisveikino su namiškiais, palaimindama juos dideliu kryžiaus ženklu. Paskutiniai jos žodžiai buvo: “Aš mirsiu, o jūs gyvensite” Vienas iš piktadarių nusivedė mergaitę į kambarį ir tuoj pat pasigirdo šūvis, užantspaudavęs didvyrės mergaitės heroišką ištikimybę tikėjimui ir dorai, ir drauge tikėjimą praradusio žmogaus niekšystę.

Bažnyčia ypač vertina kiekvieną tikintįjį, kuris taip brangina savo tikėjimą ir dorą, jog yra pasiryžęs paaukoti net gyvybę. Šventųjų skelbimo kongregacija labai greitai atsiliepė į prašymą pradėti Spirgevičiūtės kankinystės bažnytinį procesą, kad būtų oficialiai įvertintos jos dvasioje pražydusios krikščioniškos dorybės. Šiandien meldžiame Dievo palaimos, kad pasibaigus beatifikacijos procesui kaunietė Spirgevičiūtė papildytų geriausių Bažnyčios dukterų eiles, o mums šviestų ir taip pat skatintų į nesvyruojančią ištikimybę Kristui.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt