į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Ką Dvasia kalba Bažnyčiai?
(1998 05 17, Konferencijos užbaigimas, šv. Mišios Kauno Santakoje)

“Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą“, - šiais žodžiais čia, Santakoje, prieš penkerius metus meldėsi Šv.Tėvas. Jis priminė, kad kiekvienas žmogus turi dalyvauti “žemės veido“ atnaujinime; priminė būtinybę iš pagrindų atnaujinti asmeninį, šeimų, Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą.

Laukdami Sekminių ir minėdami Šv. Tėvo apsilankymo Lietuvoje 5 -ąsias metines, mes klausiame save, ar bandėme atnaujinti savo, savo Tėvynės ir savo Bažnyčios veidą? Ar leidome Šventajai Dvasiai veikti per mus ir atnaujinti tai, ką kvietė padaryti popiežius Jonas Paulius II?

Negalime nematyti to, ką pasiekėme per penkerius metus. Labai gaila, kad negatyvūs reiškiniai ne kartą nustelbia tylius, bet labai ištikimus tautos veido atnaujintojus ir jų atliekamus darbus. Šiandien mes turime labai gerų, Dievo ieškančių žmonių, ypač jaunimo tarpe. Šitai liudija ir pastarųjų dienų renginiai Vilniuje, Šiauliuose ir Kaune, kuriuos organizavo ne Bažnyčią mylintys seneliai, bet mūsų jaunimas; dalyvaujančiųjų konferencijose dauguma buvo irgi jauni žmonės. Su dideliu džiaugsmu mes stebime besikuriančias pozityvias maldos grupes ir religinius judėjimus. Didelis darbas yra vykdomas mokyklose ir socialinėje sferoje. Apie tai labai iškalbingai pasakoja šios konferencijos “Ką Dvasia kalba Bažnyčiai?“ metu prisistačiusios katalikiškos institucijos. Tai geri mūsų dienų vilties ženklai, liudijantys, kad nebuvome sustingę, bet leidome Dievo Dvasiai atnaujinti mūsų gyvenimą. Lietuvos vyskupai tuo džiaugiasi ir laimina veiklą visų, kurie pasiryžę kilti ir kelti kitus.

Šv. Tėvas kvietė kunigus ir pasauliečius savo asmenininiu gyvenimu liudyti Kristų. “O labiausiai jus, pasauliečiai, norėčiau pakviesti - drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu - imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose gyvenimo srityse“. Šiandien jau galime pasidžiaugti, kad aktyviai dirbančių pasauliečių Bažnyčioje yra kelis kartus daugiau, nei kunigų. Šiandien jau turime daug pasauliečių, gerai žinančių teologiją, o savo meile Bažnyčiai ir pozityvia veikla nekartą net aplenkiančią dvasiškius. Šiandieniame pasaulyje, kuris dažnai yra perpildytas žmones klaidinančios informacijos, neįmanoma tik žodžiu skelbti Evangeliją. Gero kunigo ir gero, Dievą mylinčio pasauliečio pavyzdys yra neįkainuojamos vertės. Visuomenėje, linkusioje susikurti nauda paremtus moralės dėsnius, labai brangus kiekvienas krikščionis, kuris savo gyvenimą rimtai derina prie Evangelijos ir bando paklusti dieviškiems įsakymams. Čia noriu pakartoti Mišių skaitinyje girdėtus Viešpaties žodžius: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23). Ir kaip nesidžiaugti visais, kurie nesvyruodami paklūsta Viešpaties žodžiui.

Čia, Santakoje Šv. Tėvas kalbėjo apie “naująją evangelizaciją“, “naują ne turiniu, kuris visada lieka tas pats - tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, bet naują savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius“. Šią valandą dėkojame Dievui ne tik už uolius kunigus ir katechetus, ne tik už krikščioniškos žiniasklaidos darbuotojus, bet ir už visus, kurie brangino tiesos žodį, palaikė tautoje viltį ir kurie, nelaukdami įvertinimo, uoliai dalino krikščionišką meilę. Mūsų dienų žmogus, kasdien patiriantis pragaištingą “mirties kultūros“ poveikį, kaip niekad yra reikalingas Šventosios Dvasios prisilietimo, kad pažintų ir priimtų Vienintelį, kuris neša išgelbėjimą - mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Artinantis Jėzaus Kristaus Gimimo 2000 m. Jubiliejui, visų pirma, mes turime rimtai paklausti save, ar nebuvome kliūtimi, kad Jėzus Kristus  būtų labiau pažįstamas ir mylimas? Pirmasis žingsnis, kurį popiežius Jonas Paulius II ragina mus žengti - tai atgailos ir atsivertimo žingsnis: “Visai teisinga, - kalba popiežius, -  kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų nuodėmingumą savo vaikų, kurie buvo nutolę nuo Kristaus ir Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį“ (Tertio millenio adveniente, 33). Daugelis mūsų tikinčiųjų jau apgailėjo savo neištikimybę Jėzui Kristui ir Jo Evangelijai priespaudos metais, kai prisitaikymas prie persekiojimo salygų buvo n|uvedęs juos toli nuo Dievo. O šiandien nevienam reikia apgailėti kitą nemažiau nekrikščionišką elgseną. Sovietmečio sužaloti žmonės nekartą lengvai vieni kitus įtarinėja ir svaidosi piktais kaltinimais, dažnai prasilenkiančiais net su tiesa. Paklauskime save, ar tame chore kartais nesigirdi ir mūsų balsų? Nors žinome, kad kalbos apie santarvę be teisingumo kyla ne iš Dievo Dvasios, tačiau taip pat ne iš Dievo Dvasios kyla gailestingumo stokojantys žodžiai ir vieni kitų kaltinimai. Tokiu bûdu yra auginamas niurgzlių ir pesimistų choras, kurio dalyviai visur ir visame mato tik juoda ir paraližuoja prisikėlimo viltį.

Mums, XXI amžiaus vaikams, bus didelė Dievo dovana sutikti Jėzaus Kristaus gimimo 2000 m. jubiliejų. Tačiau pati didžiausia dangaus dovana kiekvienam žmogui, pats didžiausias Jubiliejus - tai Jėzaus Kristaus gimimas žmogaus širdyje Krikšto metu. Ką mums padėtų Jėzaus Gimimas, jei neatiduotume jam savo gyvenimo? Šiomis dienomis mes buvome liudininkais, kai daug žmonių naujai pažvelgė į Atpirkimo dovaną ir apsisprendė gyventi su Kristumi. Mes matėme naujųjų Sekminių stebuklą ir tai mus nuteikia viltingai.

Šių ruošimosi Didžiajam Jubiliejui metų centre yra Šventoji Dvasia. O šios konferencijos “Ką Dvasia kalba Bažnyčiai?“ tikslas - padėti žmonėms labiau atsiverti Dievo Dvasiai, labiau leisti, kad Jos ugnis ne tik degtų kiekvieno mūsų širdyje, bet ir šviestų aplinkui. ”Mes ne savo ugnim žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam“, - šitie, ant A. Jakšto kapo iškalti žodžiai gali būti mūsų programa. Kviečiu visus šių Mišių dalyvius parnešti Dievo Dvasios ugnį į savo namus, į savo mokyklas, į savo parapijas. Mišių pabaigoje šios šventės organizatoriai sumanė vieną simbolišką reginį: į dangų pakils daug balandžlių. Jie simbolizuos kiekvieną iš jūsų, kurie čia, pasisėmę Šventosios Dvasios jėgos ir šviesos, sugrįšite į savo namus kupini pasiryžimo keisti “žemžs veidą“, kad kiekviename Lietuvos kampelyje taptų šviesiau ir viltingiau, kad vis mažiau mūsų tautiečių atsidurtų ant nevilties ir susinaikinimo bedugnės kranto. Jėzus mus išgelbėjo, todėl Jam mūsų visų Aleliuja! Šventoji Dvasia mus uždegė ir sutvirtino. Šlovė dieviškajai Meilei!

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt