į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


Mes ir mūsų mirusieji
(2000, Vėlinės)

Apaštalas Jonas yra aprašęs Lozoriaus mirtį, seserų Mortos ir Marijos išgyventą skausmą ir po to jo prikėlimą (Jn 11, 1–44). Seserų skausmas buvo toks didelis, kad sugraudino net Jėzų. Evangelistas rašo: „Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!” Beveik visi esame išgyvenę skaudžių netekčių, kai negalėjome sulaikyti skausmo ašarų ir mus guodė tik tikėjimas ir viltis, kad išsiskiriame laikinai, kad tas, kuris tiki Kristų, „nors ir numirtų, bus gyvas”.

Yra mirčių, kurių sukeltas skausmas artimųjų išgyvenamas ramiai. Vėlinių proga „Kauno dienoje” buvo aprašyta vienos 89 metų senutės mirtis. Vieną dieną ji pasakė: „Vaikeliai, aš jau mirsiu”. Tada pasiprašė nuvežama į bažnyčią, su visais atsisveikino, priėmė Ligonių sakramentą, paskui namie paprašė už ją kalbėti mirusiųjų litaniją ir iškeliavo pas Viešpatį.

Deja, daugelis mirčių yra staigios, kurios tarsi trenkęs perkūnas nelauktai atima pačius reikalingiausius ir mylimiausius žmones. Tai žūtys įvairiausiose avarijose, nužudymai ir savižudybės. Visų šventųjų litanijoje meldžiame: „Nuo staigios ir netikėtos mirties, gelbėk mus, Viešpatie!” Reikėtų šiuo maldavimu pradėti dieną, kai sėdame į automobilį ar lėktuvą, kai kyla nors menkiausias pavojus mūsų gyvybei. Krikščionis turi trokšti prieš mirtį, t.y. prieš susitikimą su Viešpačiu, jam spėti pasakyti: „Dieve, myliu tave, atleisk mano kaltes ir neatstumk manęs nuo savo veido”.

Mūsų dienomis negirdėtai padaugėjo nužudymų ir savižudybių. Per penkiasdešimt metų skiepytas ateizmas ir dabartinė mirties kultūra deformavo daugelio žmonių sąmonę pačia juodžiausia prasme: sunyko suvokimas, kad žmogus yra Dievo vaikas ir kad tik Dievas yra žmogaus gyvybės šeimininkas. Visi, kurie kėsinasi į svetimą ar savo gyvybę, daro labai sunkų nusikaltimą. Nėra priežasties, kuri pateisintų savižudybę. Tiesa būdavo, kad partizanai, bijodami per kankinimus išduoti savo draugus, susisprogdindavo, žmonės, protestuodami prieš pavergimą, susidegindavo, tačiau mes nežinome, kiek tais kritiniais momentais žmogus laisvai ir sąmoningai pakeldavo prieš save ranką. Todėl net ir savižudybės atveju Bažnyčia meldžiasi už pasirinkusius mirtį. Tačiau ji visada sakė ir sakys: nevalia pakelti ranką prieš save, nes žmogus yra gyvybės tik prižiūrėtojas, bet ne šeimininkas (žr. KBK, 2280).

Prieš Vėlines žiniasklaidoje buvo daug diskutuojama, kaip turėtume pagerbti savo mirusiuosius. Nedrįsčiau Bažnyčios nuomonės primesti visiems, tačiau tikintieji visada turėtų pagalvoti apie tai, kad atsisveikinimas su mirusiaisiais ir tolesnis jų prisiminimas būtų tikrai krikščioniškas. Paprastai žmonės, netikintys pomirtiniu gyvenimu, stengiasi ant kapo pastatyti kuo didesnį ir brangesnį paminklą. Tačiau mes, prisikėlusiojo Kristaus broliai ir seserys, neturėtume rūpintis, kad per laidotuves būtų kuo daugiau vainikų ir gėlių, arba ant kapo ritinti didesnį nei kaimynas paminklą. Mums derėtų prisiminti mirusįjį maldoje, dažniau paprašyti šv. Mišių aukos, kurios metu brangūs mirusieji būtų pavedami Dievo meilei ir gailestingumui, dažniau kokį nors gerą darbą paaukoti už mirusįjį, kuris galbūt nespėjo ar per mažai padarė gerų darbų gyvendamas žemėje. Mes juk tikime šventųjų bendravimu, būtent, kad Dievo tautos žmonės – gyvi ir mirusieji – gali tarpusavyje bendrauti ir vieni kitiems padėti. Jei kartais nepajėgiame užsakyti atskirų šv. Mišių, paprašykime, kad mūsų mirusieji būtų prisiminti sudėtinių Mišių metu, jei negalime padaryti visai Lietuvai matomų gerų darbų, tai bent kukliai paremkime Bažnyčios vykdomus gailestingumo darbus – ir tai bus mūsų krikščioniško sąmoningumo, kuris tikėjimą perkelia į kasdienį gyvenimą, ženklas.

Šiandien kunigams iškyla daug sunkumų dėl laidotuvių. Anksčiau, jei žmogus negyveno katalikiškai, Bažnyčia už jį melsdavosi, tačiau bažnytines laidotuves dažniausiai atsakydavo. Dabar labai sunku atskirti ir įvertinti, kam bažnytines laidotuves atsakyti, o kam ne. Dabartinė Bažnyčios teisė yra nustačiusi tokias normas: laidojami visi pakrikštyti žmonės, išskyrus tuos, kurie nuo tikėjimo viešai atsimetė, kurie nuodėmingai, piktinančiai gyveno ir prieš mirtį neparodė atgailos ženklų (žr. CIC kan. 1176 ir 1184). Bažnyčia meldžiasi net už didžiausius nusidėjėlius ir nė vieno neteisia, ir čia kalbama tik apie katalikiškas laidotuves. Sąmoningi katalikai, žinodami, kad velioniui gyvam esant nebuvo reikalinga Bažnyčia, paprašo kunigą paaukoti Mišių auką už jį ir palieka kunigui pačiam nuspręsti, kaip mirusiajam atiduoti paskutinę bažnytinę pagarbą.

Šiandien ir per Vėlinių oktavą Bažnyčia kviečia visus aplankyti kapines, pasimelsti už mirusius ir paaukoti už juos laimėtus atlaidus. Norėčiau dar pridurti: telieka mums kapinės po bažnyčios antrąja šventa vieta, tai liudys mūsų dvasinį ir krikščionišką brandumą.

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt