ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?” (Lk 24)
(2001 04 15, Velykos)

Pirmąjį Velykų rytą prie Jėzaus kapo atėjusios moterys nerado Viešpaties kūno, o prisiartinę du vyrai spindinčiais drabužiais kalbėjo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!” Šį pirmąjį trečiojo tūkstantmečio Velykų rytą sveikinu visus, kuriems yra ne tik brangus Jėzaus Kristaus atminimas, bet ir bandančius nuoširdžiai sekti ir liudyti Kristų.

Šiandien galime tik spėlioti, ką išgyveno moterys girdėdamos žodžius, jog Jėzus prisikėlė; evangelistas rašo, kad apaštalams šios šnekos pasirodė tuščios. Jėzaus suėmimas ir nukryžiavimas taip skaudžiai prislėgė jo artimiausius žmones, jog jie užmiršo, ką Mokytojas buvo kalbėjęs prieš savo mirtį, būtent kad „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!” (Lk 24)

Mes dažnai kaip du vandens lašai būname panašūs į tuos beviltiškai nusiminusius Kristaus mokinius, panašūs į anas pirmojo Velykų ryto moteris, kurios be vilties, bet pilnos meilės atėjo prie Jėzaus kapo atlikti tradicinių patepimo aliejais ir palaidojimo apeigų. Prieš dešimtį metų Atgimimo banga į Bažnyčią atvedė daugelį žmonių, ir šitai sukūrė iliuziją, kad Bažnyčiai daugiau nereikės eiti į Golgotą ir niekas nedrįs jos kryžiuoti, tačiau tai buvo apsigavimas. Jėzui Kristui ištikima Bažnyčia visada turi būti pasirengusi prisiimti Įkūrėjo dalią: jai nuolatos reikės kęsti pažeminimus, būti kryžiuojamai, bet po to ji būtinai prisikels atsinaujinusi ir pilna gyvybės.

Dabartinė Katalikų Bažnyčia turi savo valdymo struktūras, įstatymus ir įvairias institucijas, tačiau jos esmė glūdi ne čia. Bažnyčia – tai mūsų dienomis gyvenantis ir veikinantis Kristus, gyvenantis jos nariuose, t. y. kiekviename iš mūsų. Todėl ši Bažnyčia – tikinčiųjų į Kristų bendruomenė visada turi būti pasirengusi prisiimti Jėzaus misiją ir likimą: Evangelijos skelbimą bei liudijimą, persekiojimą ir atmetimą, mirtį ir prisikėlimą.

Nereikia stebėtis, kad ir po Nepriklausomybės atkūrimo yra žmonių, kurie kovojo ir tebekovoja prieš Bažnyčią. Suprantama, jog šiandien kalbėti prieš Dievą bei Kristų nėra populiaru, šiandien neįmanoma uždaryti kunigus ir tikinčiuosius bažnyčių zakristijose, kaip tai buvo bandoma padaryti sovietmečiu, aiškinant, jog tik čia yra jų vieta. Tačiau visada galima kryžiuoti Bažnyčią įrodinėjant, jog ji nereikalinga, nesugebanti prisitaikyti prie naujų laikų, visada galima bandyti silpninti krikščioniškos moralės pagrindus prisidengiant pažangos, ėjimo į Europą ir kitokiais šūkiais arba gąsdinant save ir savo vaikus kokia nors viduramžių inkvizicija. Buvo ir bus žmonių, kurie, bijodami Bažnyčios, palaikys destruktyvias sektas, bandys atkurti pagonybę arba tiesiog ignoruos gražiausias jos iniciatyvas. Todėl Bažnyčios vaikams nevalia užmiršti: Bažnyčios kelias – tai nuolatinis kryžiaus nešimas, bet tai drauge ir ėjimas į Velykų ryto prisikėlimą.

Bažnyčia turi ieškoti kelio į postmodernaus žmogaus protą ir širdį, turi vesti dialogą su dabarties kultūra, privalo turėti veiklos strategiją, tačiau už viską svarbiau yra neprarasti savo tapatybės suvokimo. Anot apaštalo Pauliaus: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva ,– Kristuje” (Ef 4, 14–15).

Mirtį nugalėjęs Kristus ragina tikinčiuosius ne galąsti kalavijus kovai prieš tuos, kurie nemyli Bažnyčios arba yra jai abejingi, bet augti tiesa ir meile. Tikram krikščioniui visada bus juokingai naivūs skelbimai apie didelius ar mažus Bažnyčios reitingus ir statistikos apie augantį ar mažėjantį tikinčiųjų skaičių, nes jis suvokia, jog Bažnyčia – tai Kristus, o jeigu taip, tai ji turi ir kentėti, ir mirti, ir prisikelti. Krikščioniui nedera džiūgauti, jei valdžios vyrai rodo Bažnyčiai didelį prielankumą, nes dažniausiai jie šitai daro praktiniais sumetimais, nes tikisi galėsią ne tik su ja bendradarbiauti sprendžiant moralines ar socialinesc visuomenės problemas, bet ir pasinaudoti ja būsimų rinkimų metu. Lygiai krikščioniui nereikėtų liūdėti, kai Bažnyčia sulaukia daug priešiškumo, kai kartais net kunigai ją išduoda, – tai yra tik ženklas, jog ji eina teisingu keliu. Apaštalas Paulius čia pasakytų: „Jums suteikta malonė vardan Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti” (Fil 1, 29).

Šv. Velykos mums primena, jog nereikia nei Kristaus, nei jo Bažnyčios ieškoti tarp mirusiųjų. Kristaus ir jo Bažnyčios nėra ir negali būti ten, kur viešpatauja mirties kultūra, negerbiama žmogaus gyvybė ir teisės, kur madą diktuoja pinigai ir moralinis pakrikimas. Prisikėlęs Kristus gyvena su prisikėlusiais ar bent norinčiais prisikelti tikram gyvenimui. Todėl, sveikindamas visus su šv. Velykomis, linkiu visada išlikti prisikėlusiems savo dvasia, ieškantiems ir kuriantiems gėrį, niekada neprarandantiems vilties ir pasiryžusiems būti su Kristumi tiek džiaugsmo, tiek dabarties sunkumų valandomis.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą