į pirmą puslapį
  archyvas    
meniu
 
 

ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai


„Ar myli mane?“ (Jn 21, 15)
(C, III Velykų sekmadienis)

Apaštalas Jonas yra aprašęs Jėzaus pasirodymą ant Tiberiados ežero kranto (Jn 21). Su savo mokiniais jis valgė tik ką sugautą žuvį, po to kreipėsi į Petrą: „Simonai, ar myli mane?” Šį klausimą Jėzus pakartojo tris kartus ir Petras tris kartus patvirtino mylįs savo Mokytoją. Mums gali keistokai atrodyti tris kartus pakartotas tas pats klausimas, tačiau Jėzus tikriausiai norėjo, kad jo mokinys, kuriam paves vadovauti Bažnyčiai, ne tik atsakytų, jog myli, bet ir suvoktų, ką reiškia tikrai mylėti. Juk taip neseniai Petras irgi prisiekinėjo mylįs Jėzų labiau už kitus mokinius. „Jeigu ir visi tavęs išsigins, Viešpatie, aš tikrai neišsiginsiu”, – tvirtino jis, tačiau iškilus pavojui išsigynė savo Mokytojo. Jėzus Kristus, parodęs savo meilę žmonėms iki mirties ant kryžiaus, siekė, kad ir jo mokiniai būtų pilni šitokios meilės. Meilės, kuri nugali pavojus, kuri geba pasiaukoti, kuri neskaičiuoja, nesidera, bet be jokių išlygų save atiduoda kitiems.

Apaštalų darbų knygoje (Apd 5) pasakojama apie tą patį apaštalą Petrą, kuris stovi priešais žmonių teismą ir yra kaltinamas: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo (Jėzaus) vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują”. Šį kartą Petras tikrai įrodė, kad myli savo Mokytoją. Jis ne tik neišsigynė Jėzaus, bet drąsiai tvirtino: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių”. Amžiams bėgant milijonai tikinčiųjų pavojaus akivaizdoje pakartos šiuos Petro žodžius, kaip tai padarė 1971 metais Kaune už vaikų katechizavimą teisiamas kun. Juozas Zdebskis. Už šitą meilę jis buvo nuteistas kalėti drauge su kriminaliniais nusikaltėliais.

Jėzus šiandien klausia kiekvieną iš mūsų, ar mes mylime savo Mokytoją ir Viešpatį? Neskubėkime kaip Petras atsakyti: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu”, nes tai gali būti tik žodžiai. Meilė reikalauja, kad būtume pasirengę priimti gyvenimo kelyje mums skirtą kryžių. Štai kad ir šiandien, susidurdami su dideliais materialiniais ir dvasiniais sunkumais, matydami žmonių sutrikimą ir nusikaltimus, galime pasielgti dvejopai: drauge su kitais kažką keikti arba atsirėmę į Kristų atsakingai prisiimti savo pareigas, nugalėti pasitaikančius sunkumus ir kurti naują visuomenę ir naują Lietuvą. Kokį padarome sprendimą, toks yra ir mūsų atsakymas į prisikėlusiojo Kristaus klausimą: ar myli mane labiau už juos?

Šiandien Bažnyčioje minima Gyvybės diena, tuo norima atkreipti dėmesį, jog žmogaus gyvybė yra Dievo dovana ir negalima su ja elgtis kaip su daiktu: jei patinka, pasinaudoju, jeigu ne, numetu į šalį. Krikščioniškus pagrindus praradęs pasaulis yra pilnas egoizmo. Todėl jame liejasi ne tik negimusiųjų, bet ir brolžudiškuose karuose žūstančiųjų kraujas. Iš neapykantos kaimynui ar bendradarbiui išdrįstama prieš jį pakelti ranką, kėsinamasi net į savo paties gyvybę, priimami įstatymai, įteisinantys sunkiai sergančių žmonių dirbtinę mirtį, kaip tai neseniai buvo padaryta Olandijoje. Mūsų meilės atsakymas Jėzui reikalauja, kad būtume visiškai apsisprendę ginti gyvybę ir atmestume visą mirties kultūrą, kuri skverbiasi į mūsų gyvenimą iš televizijos ekranų, laikraščių ir net valstybių parlamentų.

Velykų proga kai ką iš mūsų šiandienės visuomenės ir žiniasklaidos papiktinau savo ganytojišku laišku, kuriame rašiau, kad šiandienė Bažnyčia turi būti pasirengusi prisiimti Kristaus dalią ir, eidama į prisikėlimą, nebijoti priimti tą kryžių, kurį sutiks savo kelyje. Vatikano II Susirinkimas neatšaukė evangeliškojo radikalizmo, kurio esminis reikalavimas yra mylėti iki mirties ant kryžiaus. Jėzus skelbia, jog didžiausia meilė yra atiduoti gyvybę už savo brolius. Tikra meilė neslepia sūrios gyvenimo tikrovės po malonių jausmų šydu, bet kviečia drąsiai prisiimti visus išbandymus. Todėl Kristus išdrįso savo sekėjams pasakyti: „Jie persekiojo mane, persekios ir jus”, išdrįso šitai pasakyti todėl, kad, susidūrę su sunkumais, nenuleistume rankų ir nesakytume, jog net Dievas apleido mus.

Tikinčiųjų bendruomenė – Bažnyčia paprastai išgyvena krizę ne todėl, kad nesugeba gerai prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, nes ir Kristus nesitaikstė prie savo meto galingųjų veidmainystės ir nepataikavo nesilaikantiems Dekalogo. Bažnyčia patiria sunkumų, kai atsiranda norinčių pašalinti iš krikščioniškojo gyvenimo kryžių ir auką, kai krikščioniškąjį gyvenimą norima padaryti pagonišką į centrą pastatant pinigus ir malonumus. Todėl daug kur šiandien Vakaruose galima pamatyti geras gyvenimo sąlygas ir drauge evangelinės ugnies stoką. Jeigu esantys šalia Bažnyčios žmonės nesupranta Evangelijos esmės, tai tik pusė bėdos; blogiausia būtų, jei ištikimi Kristaus sekėjai pasiduotų pagundai mąstyti ir elgtis panašiai kaip nepažįstantys Kristaus. Pasaulio vaikai mus visada niekins, jei liksime ištikimi Kristaus dvasiai, todėl mokykimės iš apaštalų, kurie nuplakti ir pažeminti „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką” (Apd 5, 41).

 


Kauno arkivyskupas metropolitas

 

<< atgal į sąrašą
 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija, 2002

© Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
Rašykite: info@kaunas.lcn.lt