ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Būkite linksmi ir džiūgaukite
(B,Visų Šventųjų iškilmė)

Lapkričio pirmosios dienos skelbia ne mirties, bet gyvybės Evangeliją. Nors tuo laiku dažniau lankome kapus ir daugiau meldžiamės už mirusiuosius, tačiau mūsų širdyse rusena mums pažadėto amžinojo gyvenimo viltis. Šiomis dienomis prisimename visus, kurie per Kristų yra tapę Dievo vaikai ir paveldėjo atlygį danguje, ir tuos, kurie galbūt dar nėra pasiekę Dievo regėjimo veidas veidan ir kuriems reikia mūsų meilės ir maldų. Mes, lietuviai, per daug esame linkę žvalgytis į kapus ir visą dėmesį nukreipti tik į mirtį. Tiesa, mirtis yra mūsų gyvenimo realybė; net pats Išganytojas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį, prisiėmė ir mirtį ant kryžiaus. Tačiau Visų šventųjų šventė ir Vėlinės tikinčiajam žmogui kalba ne tiek apie mirtį, kiek apie gyvenimą, kuriuo Kūrėjas mus apdovanojo. Ši Dievo dovana pranoksta bet kokį suvokimą. Žmogiškoji patirtis liudija, jog nieko nėra amžino, tačiau Evangelija byloja ką kitą: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas”. Kristus prie Lozoriaus kapo kalbėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Išganytojas net nurodė, ką mes turime daryti, kad laimėtume tą gyvenimą. Po duonos padauginimo Jėzus kalbėjo apie Duoną – savo kūną ir kraują, kurį jis duos už pasaulio gyvybę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”. Kristus mums paliko ne mirties, bet gyvybės Evangeliją, kur centrinę vietą užima palaiminimai. Todėl šiandien labiau noriu kalbėti ne apie mirtį, bet apie gyvenimą. Apie lauktas ir nelauktas mirtis, nužudymus ir savižudystes kasdien skelbia dienraščių puslapiai, televizija, todėl bažnyčioje turi būti daugiau kalbama apie kelius, vedančius į tikrąjį gyvenimą.

Lapkričio 1-ąją paminime mirusiuosius, dėl kurių likimo ypač džiaugiamės, nes jie jau sulaukė atlygio danguje. Jie yra Kristaus palaiminimų paveldėtojai, ir mes juos vadiname šventaisiais. Tai žmonės, kurie nedarė stebuklų, gal net per daug neišsiskyrė iš kitų, tačiau jų gyvenimas buvo paženklintas tikėjimo, vilties ir meilės ženklu. Tai žmonės, kurie priėmė gyvybės Evangeliją, kurie prislėgti sunkumų nenuleido rankų ir nemąstė apie savižudybę, bet pasitikėjo už juos mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi, jie skleidė gėrį ir meilę net tada, kai patirdavo pasaulio priešiškumą.

Visų šventųjų vakarą ypač prisimename amžinybėn iškeliavusius mums brangius žmones – tėvus ir vaikus, gimines ir draugus. Jų išėjimas mūsų širdyse yra palikęs sunkiai gyjančią žaizdą, ir tą skausmą gali numaldyti tik suvokimas, kad jie nemirė, bet gyvena pas Viešpatį.

Šventųjų ir mirusiųjų minėjimas kalba apie tai, kad mūsų tautos tikėjimo anapusiniu gyvenimu gilios šaknys, kurių nepajėgė sunaikinti net prievartinė ateizacija. Anuomet prieš Vėlines Lietuvos keliuose būdavo galima pamatyti daugybę mašinų su baltomis chrizentemomis, skirtomis papuošti artimųjų kapus. Tik niekam nešaudavo į galvą Vėlinių proga rengti vaiduoklių karnavalus. Šiandien daugelis ir švenčiausius dalykus paverčia pigių pramogų šou. Minios žmogui sunku atsispirti dienos madai ir reklamai, tačiau krikščionys yra pašaukti būti ne miniažmogiais, bet Kristaus broliais ir seserimis.

Šventasis Raštas apie gyvenimą anapus kalba labai kukliai ir atmeta visa tai, ką kartais sukuria žmogaus vaizduotė. Apaštalas Jonas sako, jog danguje būsime panašūs į Dievą ir „matysime jį tokį, koks jis yra”. Čia, žemėje, matydami mylimą žmogų džiaugiamės, o išsiskyrimas su juo atneša daug kančios. Dievas yra begalinė Meilė, tačiau žemėje ją iki galo patirti mums kliudo mūsų kūno drabužis. Apaštalas Paulius rašo: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį”. Dievo veido matymas, apie kurį kalba apaštalas, yra žmogaus susiliejimas su begaline Dievo meile. Visų Šventųjų šventės vakarą ir per Vėlines įsiklausykime į Evangelijos žodžius, kurie kalba ne apie mirtį, bet apie gyvenimą. Kristaus palaiminimuose mirties nėra nė šešėlio: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina. Būkite linksmi ir džiaukitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. Brandinkime savo širdyse apsisprendimą atmesti mirties kultūrą, kuri mus apiplėšia ir žudo, ir dar tvirčiau žengti Kristaus palaiminimų keliu.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą