 |
ATSAKYMAI
Klausimas:
|
| Bažnyčios kanonai reikalauja tvirto įsitikinimo, jog ruošiamas krikštyti kūdikis bus katalikiškai auklėjamas. Vadinasi, mažiausiai pusei, o gal net dviems trečdaliams dėl Krikšto besikreipiančiųjų į katalikų kunigą tėvų jų kūdikio Krikštas turėtų būti atsakytas ar bent jau atidėtas. Turiu mintyje tuos tėvelius, kuriems Krikštas yra graži vardo suteikimo ceremonija, įvilkta į "kažkokias" apeigas, bet jokiu būdu tai nėra tapimas Bažnyčios nariu, "apsivilkimas Kristumi" ar pan. ir joks ne atgimimas Dvasioje, gimtosios nuodėmės panaikinimas, nes jokiu Dievo malonės veikimu čia netikima ir tai visiškai nedomina (pasirengimo Krikštui katechezė kažin ar čia padės?). Tačiau kita vertus, kuo kaltas kūdikis, kad jam dėl tėvų apsileidimo ir neištikimybės savajam tikėjimui būtų atsakyta Dievo malonės dovana, gaunama per Krikšto sakramento šventimą? Taigi, kas gali būti pakrikštytas ir ko Krikštas reikalauja iš kūdikio tėvų ir krikštatėvių? |
|
Atsakymas:
|
Krikštijant kūdikį reikalingas tik moralinis tikrumas, kad pakrikštytasis bus auklėjamas krikščioniškai. Tačiau šio tikrumo nereikia perdėti. Kunigas neturėtų teisės krikštyti tik tuomet, jei tėvai deklaruotų, jog jie nesiruošia kūdikį auklėti katalikiškai. Antra, Krikšto sakramentas teikia malonę tik tuomet, kai su ja bendradarbiaujama, todėl nereikia manyti, kad pakrikštijus kūdikį Dievo malonė veiks be žmonių bendradarbiavimo. Tokiu atveju mes sakramentų teikimą prilygintume šamanizmui.
|
|
» Atgal į sąrašą
» Užduokite savo klausimą
|
|
