 |
ATSAKYMAI
Klausimas:
|
| Garbė Jėzui Kristui.
Prieš porą savaičių palaidojau savo tėvelį. Jo gyvenimas nebuvo katalikiškas, nors jis buvo krikštytas, palaidojom irgi katalikiškai. Jis buvo išgeriantis žmogus ir tik į gyvenimo pabaigą suprato, kad pats sugriovė savo gyvenimą. Jis buvo ramus ir tylus žmogus, todėl tik retsykiais prasprūsdavo dejonė, kad jis nieko nebegali pakeisti, tačiau aš nežinau, ar jis susitaikė su Dievu. Jis buvo labai nelaimingas, bet geras žmogus, tačiau, kokios buvo jo mintys apie Dievą aš nežinau.
Aš esu tikinti. Tikėjimas Kristumi ir gyvenimas pagal katalikų tikėjimą man yra ypatingai svarbūs dalykai, todėl būčiau visiškai rami, jei tėvas būtų gyvenęs katalikiškai. Tuomet su didžiausia Viltimi laukčiau mūsų susitikimo. Dabar gi man neužtenka tikėjimo, kad aš su juo susitiksiu, kad Dievas jo pasigailės ir tai kelia baisią širdgėlą.
Ar galėtumėte kaip nors mane paguosti? Ar ne žmogaus valioje atsakyti į šį klausimą? |
|
Atsakymas:
|
| Netekties skausmas ir laidotuvių rūpesčiai, tikriausiai, dar pernelyg gyvi
Jūsų širdyje, kad būtų įmanoma visiškai objektyviai vertinti situaciją.
Visdėlto, pasitikėti Dievo gailestingumu privalome mes visi. Tik tas
žmogus, kuris sąmoningai atmeta jam siūlomą Dievo malonę, gali būti
laikomas pasmerktu, tačiau net ir tuo atveju negalime būti dėl to tikri.
Susitaikymas su Dievu nebūtinai trunka ilgus metus. Gali būti, jog tam
užtenka ir trumpos akimirkos, nušviečiančios viską ir vedančios prie
Dievo meilės, kuri drauge sumišusi su gailesčiu dėl prarastų gyvenimo
galimybių. Nepamirškime, kad Evangelijoje aprašomoje Kristaus mirties
scenoje besigailinčiam galvažudžiui pakako tik kelių žodžių, tačiau ir
jie buvo pagrindu Kristui ištarti: "Šiandien su manimi būsi rojuje".
Apaštalas Petras sako apie Dievą: "Jam brangus bet kurios tautos žmogus,
kuris jį myli ir teisingai gyvena". Jūs parašėte gerų žodžių apie savo
mirusį tėvelį ir reikia viltis, jog visa tai, ką gera jis padarė savo
gyvenimo kelyje, o taip pat ir Jūsų tikėjimas bei malda už jį nenueis
veltui.
Visdėlto Jūsų klausimas savyje slepia ir kitą aspektą. Jūs
rašote: "Neužtenka tikėjimo, kad aš su juo susitiksiu"... Jį būtų galima
išreikšti ir taip: "Nesu tikra. ar pati ten pateksiu..." Neužmirškime,
jog mes turime galvoti ir apie save, kad būtume verti laimingos
amžinybės. Kaip tik todėl toji krikščioniška viltis guodžia mus, kai
galvojame apie savo mirusius, tačiau drauge ir patys privalome gyventi
viltimi, kovodami su savo silpnybėmis ir siekdami laimės. Drąsos ir
stiprybės Jums. Dievas tikrai yra kur kas gailestingesnis, nei kartais
Jį tokiu nori pavaizduoti žmonės.
|
|
» Atgal į sąrašą
» Užduokite savo klausimą
|
|
