į pirmą puslapį
  archyvas    
 
 
meniu

NAUJIENOS

ATSINAUJINIMO diena „Prisikelkime meilei!“ Kaune su J. Vanier (2007.09.30)

Rugsėjo 30 d. į Atsinaujinimo dieną „Prisikelkime meilei!“ VDU Didžiojoje salėje pakvietė Tikėjimo ir Šviesos bendruomenė, kurios nariais yra proto negalią turintys žmonės, jų artimieji ir draugai. Ši bendruomenė Atsinaujinimo dienoje pakvietė dalyvauti ir Jean Vanier, Arkos bendruomenės įkūrėją, antrąkart, po 10 metų pertraukos tomis dienomis viešėjusį Lietuvoje. Atsinaujinimo diena sutraukė gerokai didesnį nei tūkstančio žmonių būrį, vos sutilpusį sausakimšoje salėje. Iš įvairių Lietuvos vietų atvykę neįgalieji su savo tėvais, globėjais, įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai (dalyvavo ypač daug jaunų žmonių) šią dieną šlovino Viešpatį giesmėmis drauge su Gyvųjų akmenų ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenių nariais, gilinosi į svečio J. Vanier mintis, žiūrėjo vaidybines kompozicijas; popiet mažesnėmis grupėmis klausėsi bendruomenių ir institucijų, tapusių meilės ir tarnystės silpniesiems židiniais, liudijimų, o vėliau drauge salėje džiaugsmingai šventė Eucharistiją. Atsinaujinimo dienos svečią J. Vanier ir jos dalyvius pasveikino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasidžiaugdamas tokiu gausiu būriu žmonių, sumaterialėjusiame pasaulyje ieškančių dvasinių dalykų, ir palinkėjo būti nuolankiems ir atviriems Dievo meilei.

Dvi konferencijas vedė Jean Vanier, 1964-aisiais įkūręs Arkos bendruomenę (30 pasaulio šalių dabar veikia 115 tokių neįgaliuosius ir jų draugus jungiančių bendruomenių) ir pats iki dabar joje gyvenantis, o 1971 m. pradėjęs Tikėjimo ir Šviesos judėjimą ( Lietuvoje išleistos penkios J. Vanier knygos).

Konferencijos „Dievas tapo silpnas...“ pradžioje J. Vanier apgailestaudamas kalbėjo, kokie didžiuliai nesutarimai lydi žmonijos istoriją, kokiomis baisiomis sienomis iš baimės vieni kitiems žmonės atsitveria. Šiandienos žmogus nežino, kaip išlaisvinti savo vidų, kur nukreipti savo jėgas, kaip pasiekti tarpusavio vienybę ir išsigydyti savo žaizdas, kurių netrūksta kiekvieno žmogaus istorijoje – unikalioje ir vienintelėje, brangintinoje ir Dievo mylimoje. Pasak prelegento, tik Jėzus, ramybės ir taikos žvilgsnį nešęs pasauliui, nesuprastas ir trukdęs kitaip manantiems, tačiau ėjęs iki galo – savo kančios ir mirties, žinojo, ko žmogui labiausiai reikia; žinojo, kaip perkeisti jo širdį: duoti savo Dvasią ir su ja įveikti tai, ko vienas žmogus nepajėgia padaryti. „Jėzus atrado naują būdą, kaip pasiekti taiką – būti mažam“, – sakė J. Vanier. Tačiau šie žodžiai daugeliui atrodę per sunkūs – „jis liko mumyse ir nori, kad mes skelbtume naują požiūrį: kiekvienas – ir turintis didžiausią negalią, ir senas ar ligotas – Dievui yra brangus, nes jo istorija yra šventa.“ Kitados palikęs karinį jūrų laivyną ir pasirinkęs tarnavimo Jėzui ir silpniesiems kelią, J. Vanier drąsino tęsti Jėzaus pradėtą vienybės darbą, remtis Eucharistijos sakramentu – žinia ir ženklu, galinčiu išlaisvinti ir suvienyti. Prelegentas atkreipė dėmesį, kad Dievas, gerbdamas mūsų pasirinkimą, kviečia į draugystę su juo ir kitais, ypač kitokiais; akino nesivadovauti pasaulio vertybėmis, kad Jėzus galėtų tęsti mūsų širdies perkeitimą, kurio mums reikia nuolatos.

Antrąją konferenciją „...kad išgydytų širdis“ J. Vanier pradėjo Kristaus palaiminimais, kurių esmė – „būti Dievo džiaugsme, augti jo laiminamiems“, ir pabrėžė, jog palaiminti tie, kurie prie savo stalo kviečia atstumtuosius; o kviesti juos – vadinasi, tęsti Jėzaus skelbtą vienybės darbą. J. Vanier teigimu, priimdami silpnesnius, vargšus, būdami su jais bendruomenėse priimame patį Dievą, kuris slypi tų žmonių trapume, ir mūsų širdis yra perkeičiama. „43 metus gyvendamas Arkoje supratau, kaip šie žmonės perkeitė mano gyvenimą“ – liudijo J. Vanier, primindamas kaip visai Bažnyčiai svarbūs žmonės su negalia. „Kai gyvename su atstumtaisiais, vargšais, tampame švenčiančia ir dėkojančia Dievo tauta; būti kartu tampa švente todėl, kad Jėzaus dėka tampame susivieniję“, – baigdamas sakė svečias.

Šiltais plojimais padėkoję ir palydėję J. Vanier, Atsinaujinimo dienos dalyviai nuoširdžiai plojo ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės nariams, suvaidinusiems maldą-vaizdelį „Palaiminti turintys vargdienio dvasią “ ir vaidinimą „Trys medžiai“.

Po pietų pertraukos įvairių karitatyvinių, socialinės ir dvasinės pagalbos bendruomenių nariai savo liudijimais patvirtino, kaip bendravimas su ko nors stokojančiais ir reikalingais sveikųjų pagalbos keičia požiūrį į save ir savo artimą. Evangelijos žodžiai „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila“ (1 Kor 1, 27) buvo bendruomenių Tikėjimas ir Šviesa, Betzata narių liudijimų leitmotyvu. Šiose bendruomenėse, gimusiose iš skausmo ir kančios, per tarpusavio bičiulystę ir paramą mokomasi priimti savo ir kitų kančią (tą liudijo neįgalų sūnų auginanti mama Vilija), kitoniškumą, būti vieni kitų ir Jėzaus draugais. Švytintys neįgalių žmonių veidai bei juos glostyte glostantys labai jaunų (ypač Betzatos bendruomenėje) jų globėjų žvilgsniai šioje grupelėje geriausiai liudijo tokios draugystės jėgą ir prasmę.

„Šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24) – tokiais Jėzaus palyginimo žodžiais būtų galima apibūdinti Pilnų namų ir Pakutuvėnų bendruomenes, gelbstinčias socialinės atskirties, įvairių priklausomybių turintiems žmonėms; pasak liudijusio Pilnų namų bendruomenės ugdytojo kun. Donato Šukio, gyvendami su tais, kurie nuolat grumiasi su savimi, blogais savo įpročiais, pajunta, koks silpnas yra kiekvienas žmogus, kaip silpnojo kova neretai tampa pavyzdžiu tiems, kuriems gyvenime, regis, neprireikia tiek daug pastangų, kokia ribota ir menka būtų pagalba silpnesniesiems, jei ji nevestų prie Dievo – tikrosios atramos. Liudijo ir kiti šių bendruomenių nariai: Dalia, Virginijus, Janina.

„Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima“ (Mt 18, 5) – tokių Jėzaus žodžių vedami dirba Saleziečių vaikai ir saleziečių bendradarbiai, Šv. Jono vaikai ir šv. Jono broliai ir bendradarbiai.  Pasak ses. I. Dovydaitytės FMA, siekiama atitraukti vaikus nuo gatvės, būti su jais ir juos mylėti, pasiekti jų širdis anksčiau, nei juose išsikeroja blogi įpročiai, šalia tėvų meilės, kurios neretai stokojama, parodyti jiems Dievo meilę. Šv. Jono broliai kvietė tarnauti savanoriais, kurių labai trūksta.

„Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20) – šitaip galima pagrįsti Carito inicijuotą projektą „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“. Jo vadovė Kristina Mišinienė apgailestavo dėl visuomenės abejingumo šioms žaizdoms. „Veikti sunku, nepopuliaru, bet negalima sustoti prieš melo, prievartos industriją; turime kovoti už kiekvieną žmogų, kaip nuožmiai už kiekvieną savo auką kovoja nusikaltėliai“, – sakė K. Mišinienė. „Buvau ligonis – mane aplankėte“ (plg. Mt 25, 36) – taip suprantama tarnystė ligoniams, seneliams, kuri, pasak kito Carito projekto „Slauga ir sielovada namuose“ vadovės Jūratės Matikovienės, nepaprastai svarbi šioje susvetimėjusiose visuomenėje, pasmerkiančioje vienišumui pažeidžiamiausius savo narius.  Kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė liudijo, kaip ši tarnystė svarbi ir patiems tarnaujantiesiems, padeda atrasti tikėjimo, maldos atramą savo pačių gyvenime.

Atsinaujinimo dienų dalyviai turėjo galimybę rinktis ir užtarimo maldą toje pačioje salėje su Gyvųjų akmenų šlovintojais, pasinaudoti Sutaikinimo sakramento malonėmis. Įvade į Eucharistijos šventimą br. Ramūnas Mizgiris OFM kvietė dėkoti už nuolat tebesitęsiantį Viešpaties įsikūnijimą – kad jis nuolat įžengia į mūsų silpnumą ir trapumą, ragino, kad susirinkimas atsigręžimu į kitą tęstųsi  ir sugrįžus į pasaulį.

Atsinaujinimo dienos kulminacija buvo iškilmingai ir džiugiai švęsta Eucharistijos liturgija, kuriai vadovavo vysk. J. Ivanauskas, drauge koncelebravo Tikėjmo ir Šviesos bendruomenės šalies kapelionas kun. Jacek Paszenda SDB, kiti kunigai, savo tarnystės dalį skiriantys silpniesiems. Homiliją pasakęs vysk. J. Ivanauskas, remdamasis sekmadienio Evangelija, atskleidė kelio į turtus, pripažinimą, garbę pražūtingumą ir kvietė suklupti prie Viešpaties kojų ne skaičiuojant savo nuopelnus, bet meldžiant jo gailestingumo.  Gelbstint silpniesiems, Evangelija leidžia pažvelgti į savo pačių širdies gelmę be jokių pagražinimų; pasak ganytojo, bendruomenė ir prasidedanti nuo čia – nuo neapskaičiuotos, dažnai spontaniškos ir labai paprastos artimo meilės. „Tai visus saistantis įpareigojimas: kiekvienas esame Evangelijos ženklas kitiems, tad negalima gėdytis savo žmogiškos širdies ir gerumo kitiems čia, žemėje, kuri yra Dievo ir žmonių planeta“, – baigdamas sakė ganytojas.

Prieš suteikdamas ganytojišką palaiminimą vysk. J. Ivanauskas  nuoširdžiai padėkojo Tikėjimo ir Šviesos bendruomenei už svečio J. Vanier atvykimą į Lietuvą, surengtą Atsinaujinimo dieną, kurią pavadino „gyvo tikėjimo ir artimo meilės švente“.

Atsinaujinimo dienas, vyksiančias 2008 m. sausio 27 d. ir balandžio 13 d., numatoma skirti Šiluvos Švč. M. Marijos apsireiškimo 400 metų Jubiliejui.

Kauno arkivyskupijos spaudos tarnyba, Rotušės a. 14 A, LT-42479 Kaunas, tel. (37) 409025, el. p. info@kn.lcn.lt

« atgal

 

 

© Kauno arkivyskupijos kurija
Atnaujinta 2002 05 10

© Katalikų interneto tarnyba, kit@lcn.lt
Rašykite: info@kn.lcn.lt