BERNARDAS BRAZDŽIONIS
Lietuvių literatūros patriarchas ir Nepriklausomybės šauklys

Bernardas Brazdžionis gyvuoja savo posmuose ir amžinybėje

Liepos 11-ąją sužinojome apie didžią netektį - mirė vienas iškiliausių Lietuvos poetų Bernardas Brazdžionis. Genialus plunksnos darbininkas, sulaukęs 95 - ių metų ir būdamas toli tėvynės, Los Andžele, ramiai užmigo Viešpatyje, savo artimųjų apsuptyje, jausdamas jiems didelį dėkingumą už jų nenuilstamą rūpinimąsi juo. Simboliška ir savaip prasminga, kad B.Brazdžionio paskutinis atodūsis tarsi ilgesingas prasidedančio naujo Gyvenimo akordas, galėjo, rūpestingosios jo žmonos Aldonos, būti išgirstas, jai minint savo 90 - ojo jubiliejinio gimtadienio dieną. B.Brazdžionis gimė 1907 02 02, Steibekėlių kaime, netoli Pumpėnų, Biržų apskrityje. Būsimasis tautos dainius 1921 - 1929 m., besimokydamas Biržų gimnazijoje, pradėjo rašyti eilėraščius ir juos publikuoti. 1929 - 1934 m. studijuodamas lietuvių kalbą, literatūrą ir pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis talentingai rašė eiles ir aktyviai įsitraukė į kultūrinę visuomeninę veiklą.

1944 m. B.Brazdžionis persikėlė gyventi į Vokietiją, o 1949 m. išvyko į JAV. Gyvendamas Bostone, paskui Los Andžele, jis išleido daug poezijos knygų, kurios jam pelnė visuotinį pripažinimą ir iškėlė jį į žinomiausių Lietuvos poetų gretas.

…O, pavasario žydinčio Kristau,
Amžinai Tu lašėk į tą taurę!
Į tave mes procesijoj grįžtam,
– Skamba būgnai, ragai ir litaurai.

Štai taip pakiliai ir prasmingai dar 1936 m. Bernardas Brazdžionis rašė apie grįžimą pas Kristų. Truputį giliau susimąstant, vieniems žmonėms tas sugrįžimas gali būti vingiuotas ir komplikuotas, kartais net panašus į latro, kabojusio šalia Nukryžiuotojo, bet vis dėlto turėjusio laimingą pabaigą. Tačiau laimingiausieji esti tie, kurie per visą gyvenimą, drauge su Kristumi lašėjo ir laša į tą išganymo ir gerųjų darbų taurę. Jų gretose yra ir mūsų krašto žymusis dainius B. Brazdžionis. Nors jo žemiškoji misija pasibaigė, tačiau, vertinant dvasiškai, poetas nemirė, nes jis lieka visados gyvas savo nemirštančiais posmais ir neužmirštama laisvės ir nepriklausomybės šauklio tarnyste Lietuvai. Per ilgą sovietmetį jo poezija (deja, dėl to, kad buvo draudžiama, todėl daugelio ir nepažinta) dalį tautiečių, kuriems nusišypsojo laimė skaityti jo eiles, daugiau ar mažiau skatino tikėti ir viltis, kad bent kada nors ateityje išauš Lietuvos nepriklausomybės rytas. Ačiū Dievui, kad netikėtai laisvės vėjams papūtus daugelio laukiamas ir mylimas Bernardas Brazdžionis 1989 m. sugrįžo į tėviškę. Didelė tėvynainių minia jį taip iškilmingai sutiko, jog atrodė, kad tautos garbusis dainius grįžo namo kaip karą laimėjęs karvedys.

Poetas (per keliolika metų kasmet atvykdavęs paviešėti gimtinėje) apsilankydavo ir savo namelyje, kuris yra Kaune, šv. Antano parapijoje, Taikos prospekte. Sekmadieniais ir šiokiadieniais (kai ilgiau viešėdavo Kaune) lankydavosi šv. Antano bažnyčioje ir per Mišias priimdavo šv. Komuniją. Po pamaldų (dažniausiai poetui prieš išvykstant vėl į JAV) būdavo skaitomi jo eilėraščiai.

Paskutinį kartą toks susitikimas šv. Antano bažnyčioje įvyko 2001 06 03, per Sekmines. Tada B. Brazdžionis dalyvavo Sumos Mišiose, o po jų buvo skaitomos jo eilės. Besibaigiant šiam įsimintinam ir nuoširdžiam bendravimui, tuomet dar niekas negalėjome numatyti, kad daugiau akis į akį šio mūsų poezijos ąžuolo savo parapijos šventovėje jau nebeišvysime.

Svarstant giliau, iškilusis poetas, visiems laikams iškeliaudamas į Tėvo namus, nuo mūsų labai nutolo - mes dar žemėje, o jo naujoji egzistencija laiko ir erdvės sąvokomis jau nebeišmatuojama ir savaip slėpininga. Vis dėlto dabar, kai netekome poeto, mes jį vėl atrandame, nes kai pastaruoju metu žiniasklaidos dėka dažnokai girdime ir skaitome Bernardo Brazdžionio eiles, tuomet nejučiomis mūsų dvasios žvilgsniai nukrypsta krikščioniškų ir tautiškų aspiracijų link… O kai nuo minčių pakylama prie veiksmų, kai žmogus atsimena, kad jo knygų lentynėlės pagarbioje vietoje, bet jau truputį apdulkėjusi saugoma B.Brazdžionio "Poezijos pilnatis", tuomet jis atsiverčia šią knygą ir skaito, ir jau nebenori nuo jos atsitraukti. Ir tai yra puiku, nes po žmogaus širdį pasklinda palaimintos poezijos šviesa, apšviečianti ir skaitytojo protą ir maloniai užgaunantį jo slapčiausias širdies stygas. Šią dvasinio skaitymo būseną yra taikliai apibūdinęs šv. Augustinas. Jis rašė: "Imk, skaityk… Pasiėmiau (šv. Pauliaus laiškus), atsiverčiau juos ir skaičiau tylėdamas… Pasklido mano širdyje, lyg šviesa, tikrumas, pranyko abejonių tamsybės".

Taigi Bernardo Brazdžionio gausus ir reikšmingas poetinis palikimas visuomenei yra neįkainuojamas testamentas. Jis vertesnis negu, pvz., daugelio tėvų skirti testamentai vaikams, kurie neretai dalydamiesi tas materialines vertybes netgi tarpusavyje susivaidija. Ir priešingai: jei vaikams tėvas dvasiniu testamentu pirmiausia paliko savo sektinų dorybių "kraitį", tai susipratę artimieji anksčiau ar vėliau suvoks, kad šis palikimas pranoksta testamentą, kuriame surašytos tiktai medžiaginės vertybės.

Vis dėlto daugiausia motyvų ir progų gerbti bei mylėti savo tėvus turi tie vaikai, kurių šeimų galvos (be visų gerųjų asmeninių savybių) buvo dar ryškūs visuomenės švyturiai. Vienas iš jų - B.Brazdžionis. Šiuo metu jo brangūs artimieji gedi velionio, bet taip pat juo ir gėrisi. Ir mes drauge su jais esame pažymėti liūdesio ženklu. Savo maldoje Bernardo artimiesiems linkėdami Dievo stiprybės ir Jo paguodos, stengiamės elgtis kaip moko Biblija: "Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi…" (1 Pt 3, 8).

Nors tai labai kilni veikla, tačiau vien ja nepasitenkinsime. Turbūt vienas iš gražiausių būdų, pagerbiančių poetą, tai būtų jo viso gyvenimo siekių - meilės Dievui, Tėvynei ir jos žmonėms, pirmiausia vaikų ir jaunimo, širdyse (ypač mokyklose, dažniau skaitant pedagogams ir mokiniams Bernardo Brazdžionio tekstus ir drauge juos aptarinėjant) kasdienis skiepijimas.

Kaip galima kitam žmogui su tikėjimu ir natūraliu nuoširdumu poetinį žodį skelbti, jei pats to žodžio tiesos veiksmingumu nūdien suabejoji. Manau, kad čia gelbsti vidinis nušvitimas sieloje: kai skaitytojo mintis prisiliečia prie turiningo žodžio, tada žmogaus esybė palinksta prie tiesos, kurios ištakų versmė - Biblijos gelmė.

Viešpaties Apvaizdos veikimas ir Lietuvos likimas priklauso nuo mūsų širdžių atsivėrimo arba užsisklendimo Dievo tiesų priėmimui… Apie tai B.Brazdžionis viename neužmirštame eilėraštyje rašė:

…Ir išvadavimo visų tautų didžiojoj šventėj
skambės kaip aukso varpas Lietuvos,
jei ves vidurnaktį ją didis Dievo žodis.

Kaip kalvis į žaizdrą pučia ir ugnis įsiplieskia, taip panašiai ir Šventoji Dvasia įpučia talentingo poeto širdyje ugnį kurti lietuvišką žodį, kurio didelė dvasinė šiluma tegul skatina daugelio žmonių širdis atverti Kristui.

Kun. Vytenis VAŠKELIS