TIKĖJIMO LIUDYTOJA ELENA SPIRGEVIČIŪTĖ

Kilni lietuvaitė, kankinė už mergaitišką nekaltumą Elena Spirgevičiūtė gimė 1924m. gruodžio 22 d. tarnautojų šeimoje. Jos tėvai Kaune Tvirtovės alėjoje Nr.91 turėjo nuosavą namą. Augino tris vaikučius. 1931m. Elenutė pradėjo lankyti Kauno XV vidurinę mokyklą, o paskui įstojo i "Saulės" gimnaziją ir baigė penkių klasių kursą. Čia ji, auklėjama seselių kazimieriečių, įgijo tvirtus pagrindus katalikiškai pasaulėžiūrai ir dorovei. Uždarius šią gimnaziją, ji perėjo i VIII gimnaziją ir 1943m. ją baigė. Rudenį įstojo i Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakultetą, bet okupacinė vokiečių valdžia jį uždarė. Tada Elenutė ėmė savarankiškai, mokytojų padedama, mokytis vokiečių ir prancūzų kalbų, tikėdamasi tapti mokytoja. Šiek tiek pasiruošusi, ji įstojo į trumpalaikius mokytojų kursus ir, juos baigusi, 1943m. rudenį paskirta į Jonavos valsčių mokytoja. Bet į paskyrimo vietą neišvyko, nusprendusi, kol praeis neramumai, likti su tėvais namie. Tačiau ramesnių laikų jai sulaukti neteko.

Kūdikystėje Elenutė buvo nesveika, su deformuotu stuburu. Bet didelių motinos pastangų dėka išgydyta. Nuo mažų dienų ji buvo kantri, klusni, rami, nuolanki, labai kukli mergaitė. Išaugo graži, miela, didelių, išraiškingų akių, malonios šypsenos, gražios laikysenos mergina. Žavėjosi kilnaus gyvenimo idealais, daug skaitė, stengėsi rimtai save auklėti. Iš likusios jos dienoraščio dalies matyti, kad nuoširdžia malda, dažna išpažintimi, rekolekcijomis tobulino savo charakterį, kopė dvasinio gyvenimo laiptais. 1940 m. lapkričio 19 d. ji rašė savo dienoraštyje: "Man labai gaila, kad negaliu eiti kasdien prie Dievo stalo. Kokia laiminga siela, kai tyra, nekalta. Ir aš noriu priklausyti prie tų laimingųjų. Stengiuosi save stiprinti maldomis. Prašau Jėzų sustiprinti mane, kad nenusidėčiau, būčiau skaisti, gera". Ypatingą skaistumo meilę rodo, kad ir šis įrašas: "Jėzau, gerasis mano Dieve, pasigailėk manęs, kad visuomet būčiau skaisti, tyra, sąžininga, meili ir gera. Marija, mano Motina, saugok mane nuo tamsių dėmių, kurios subjaurotų mano sielą. Leisk man gyventi lyg gėlei skaisčiai ir laimingai numirti" (1941 02 23).

Gilia išmintimi ir gyvenimo pažinimu, rimtu pažiūriu į santuoką ir šeimos gyvenimą nuskamba šios jos dienoraščio eilutės: "Dorovė - dalis taikos. Dorovė - papuošalas. Kodel ji taip užmirštama? Kodėl einama prie tuščio moderniškumo? Skaisti mergaitė man atrodo neprieinama būtybė, kažkas nepaprastai žavinga. Kaip žavu turėti savigarbą, nesijausti vyriškų geidulių tenkintoja. Mylėti... būti mylima. Bet viskas su laiku, nes mylint einama prie santuokos. Labai bijau žaisti įsimylėjimais, nes jie ardo tikrąji meilės supratimą, moteriškumą... Švenčiausioji Marija, padėk man būti rimta, teisinga ir taktiška. Gyvenimas greitai bėga, lyg bangos jūroje. Ką jis atneš man - prakeikimą, ar garbę - įspėt negaliu. Kovosiu, kiek galėsiu, kiek turėsiu jėgų, kad nė vienas gestas, nė žvilgsnis nebūtų kilęs iš egoistinio meilinimosi ir aistrų nesuvaldymo" (1941 12 01).

1944 m. naktį iš sausio 3-iosios į 4-ąją Kaune, Tvirtovės alėjos 91 name, keturi banditai, vadinamieji sovietiniai "partizanai", už tikėjimu motyvuotą mergaitės garbės gynimą nužudė Eleną Spirgevičiūtę (gim. 1924 m.). Tą naktį drauge su ja buvo nužudyta ir jos teta Stasė Žukaitė (gim. 1916 m.).

Išsamesnė Elenos SPIRGEVIČIŪTĖS biografija >>

Paminklas Dievo tarnaitei Elenai Spirgevičiūtei

1998 m. spalio 17 d. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius iškilmingai pašventino E.Spirgevičiūtės brolio Česlovo iniciatyva Kaune, Taikos pr. ir Studentų g. sankryžoje pastatytą paminklą, skirtą E. Spirgevičiūtės ir S. Žukaitės atminimui. Arkivyskupas pažymėjo, kad kun. P. Račiūno išsaugotame dienoraštyje atsiskleidžia šios merginos minčių gilumas ir moralinis įžvalgumas. „Šis paminklas apsisprendusiai numirti už moralines vertybes merginai kvies nepasiklysti mirties kultūros pelkynuose, o pasiklydusius prisikelti. Kaip stiprybė, ateinanti iš Kristaus, padėjo subręsti ir sutvirtėti bei nepalūžti šiandien minimoms kankinėms Elenai ir Stasei, taip ir šiandien Kristaus sekimas yra vilties ir tvirtumo garantija“, – sakė arkivyskupas.

Pasak kun. K. Juknevičiaus merginos gyvenimas ir didvyriška mirtis, atleidimas ir gailestingumas budeliams yra didžiosios kankinystės papuošalas, nes tokį pavyzdį parodė Kristus ant kryžiaus. E.Spirgevičiūtės paskelbimo palaimintąja byla buvo pradėta dar sovietiniais laikais. Kun. R.Grigas pabrėžė, kad šių merginų apsisprendime glūdi du šventumo bei krikščioniškosios žmogaus sampratos liudijimo aspektai – žmogaus kaip nelygstamos vertybės teigimas ir Dievo duotos žmogui pasirinkimo laisvės teigimas bei kilniausias panaudojimas: „Elenos ir Stasės ryžto svarbiausioji vertė mums - nepaneigiamas, nesunaikinamas, neatšaukiamas žmogaus sakralumo patvirtinimas. Jų mirtis sako - žmogus nėra, negali būti brutalaus geismo objektas; žmogus yra laisvas, jis gali rinktis; žmogus yra Karaliaus sūnus, Karaliaus dukra, Dievo vaikas; orus ir vertingas, Dievo malonės galia visada įstengiantis pasipriešinti neteisybei, tiek kylančiai iš mūsų vidaus, tiek ateinančiai iš išorės“.

* * *

   ... Vėl visi didžiajame kambaryje. Nėra tik sesers Elenutės. Ją kažkur išsivedė nakties "svečiai". Po to ji vėl pasirodo mūsų kambaryje...
   – Ko jie nori iš tavęs, Elenute? – klausia tėvas. Jo veidas kaip vaškinis. Jis čia vienintelis vyras, bet bejėgis kaip ir aš.
   – Ar nežinai, tėti, ko tokie vyrai gali norėti iš merginos. Bet aš geriau mirsiu... – atsako sesuo.
   Vėl ją išsiveda. Šį kartą šleivakojis šmaikštuolis "Jurka". 
   – Ir jis man dėjo pistoletą prie smilkinio. Paskui nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir nuėjo, – papasakoja mums vėl trumpam iš smurtininkų ištrūkusi Elenutė.
   Įvyksta paskutinės, tokios neilgos derybos. Teišgirstame tik du žodžius: taip ar ne. TAIP – gyvybė. Gyvybė – TAIP, bet gyvenimas – NE. Dvidešimtmetė savo gyvenimą įsivaizdavo kitaip, negu "svečiai", nuo jų prisilietimo seseriai toks gyvenimas būtų tapęs kančia. Tad – NE. O tai jau mirtis. Pasipriešinimas merginoms reiškė tik mirtį.
   Sesuo sugrįžta.
   – Elenute, ar mus nužudys? – klausia motina.
   – Ne, jūs gyvensite, bet aš mirsiu, – atsako.
   Ji ilgai žiūri į mus, pasiliekančius gyventi. Atsisveikina kryžiaus ženklu. Jos veidas toks ramus. Tėvai pasakojo, kad tą akimirką virš jos galvos matė aurą.
   Tarpduryje pasirodo jaunuolio išsitaršiusiais plaukais – "Saškos" – galva. Pasigirsta įsakmus kriokimas: "Ateik". Po kelių sekundžių šūvio garsas. Tarpduryje darsyk pasirodo jo galva ir ranka su granata.
   – Dvi valandas nejudėt iš vietos, nes mesiu granatą.
   Grobis jau sudėtas į maišus. "Svečiai" aiškiai skuba, nervinasi, pyksta.
   ... tolimiausias kambariukas. Ant kušetės pamatau aukštielniką Elenutę. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Sienoje kruvina kulkos žymė. Kūnas dar šiltas. Dešinė ranka apdeginta paraku. Tikriausiai ji norėjo paskutinį kartą persižegnoti. Kambarėlyje trošku nuo parako degėsių kvapo. To kvapo jau niekada nepamiršiu. Kaimynų kieme jau sustingęs Stasės kūnas.
   – Motin, didžiuokis savo dukra, – pasako kažkas iš medikų po ekspertizės.
   Kaune visi bemat sužino apie šiurpią tragediją.
   Šv. Antano parapijos bažnyčioje – du karstai. Greta jų parapijos klebonas Juozas Želvys ir "Saulės" gimnazijos kapelionas Alfonsas Grauslys. Paskutinis pagerbimas bažnyčioje.
   Prie kapo duobės buvęs klasės auklėtojas dar pasako:
   – Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu pamokei mane...

(Iš Č. Spirgevičiaus knygos "Mirtis atėjo iš Muravos")