|
Osana ir mirtis Jėzaus lemtis
Verbų sekmadienį Bažnyčia taip sumaniai sujungia Kristaus išaukštinimą ir Jo kančią ant kryžiaus, kad jie tampa iki tolimiausių Visatos ribų vilnijančiu šauksmu: Visų laikų Žemės gyventojai, neužmirškite, kad jūs savo nuodėmėmis ant kryžiaus pasmerkėte Tą, kuris vienintelis ateina Viešpaties vardu! (Mt 21, 9).
Dievo žodis neklaidingai moko, kad visi žmonės nusidėjo: Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo (Rom 5, 12). Bėgantys amžiai savaime nenutolina žmonijos nuo pirmapradės Adomo ir Ievos kaltės padarinių. Pasak šv. Tomo Akviniečio, mes visi Adome esame kaip vienas vieno žmogaus kūnas. Ačiū Dievui, kad pirmųjų tėvų nuodėmė, kuri pažeidė kiekvieno žmogaus prigimtį, per Kristaus klusnumą (Rom 5, 19) neteko savo kerinčios galios, ir mes nesame pavaldūs nuodėmės viešpatavimui, kuri mus vestų į mirtį. Priešingai - tiems, kurie vadovaujasi Kristaus mokslu, dieviškoji malonė viešpatauja teisumu, kurio galutinis tikslas - amžinojo gyvenimo pilnatvė Jame (Rom 5, 21).
Natūralu, kad mūsų žmogiškai prigimčiai nepalyginti maloniau žengti šalia Mesijo Verbų sekmadienio džiaugsmingoje procesijoje nei su Juo savo kasdienybėje nešti gyvenimo pareigų kryžių. Tačiau jei tikintysis nenusuka savo vidinio žvilgsnio nuo Mokytojo Jėzaus jis skaito Dievo žodį, meldžiasi ir, nepaisant pagundų, nekeičia savo pasiryžimo gyventi taip, kaip moko Jis, tada žmogus savo gyvenime mato ne tik Jo kryžių, bet Jį Patį ant kryžiaus, tai yra nukryžiuotą Meilę, kuri su ramybe sako: Nebijok sunkumų, mylėk mane ir sek manimi.
Vienas krikščioniškų knygų autorius drąsina: Mylimasis, žinok, kad kryžius pagamintas ne iš plunksnų ir neaptrauktas švelnia medžiaga, jis sunkus ir nepatogus nepaklusniems pečiams, jis ir ne geležinis, nors baimė tavo vaizduotėje nutapė jį metalinėmis spalvomis. Tai medinis kryžius, kurį žmogus gali panešti, nes skausmų Vyras pirmasis jį išbandė. Paimk kryžių ir Dievo Dvasios padedamas, tu jį pamilsi ir tapsi lyg Mozė, kuris paniekinimą dėl Kristaus vertino labiau nei Egipto turtus. Atmink, kad jį nešė Jėzus, ir jis maloniai kvepės. Atmink, kad jį greitai pakeis karūna ir ateinančios šlovės žvilgesys palengvins dabartinį skausmą. Viešpats tepadeda tavo dvasiai nusilenkti dieviškai valiai ir su šventa ir nuolankia širdimi sekti Nukryžiuotąjį. Tvirtai laikykis Kryžiaus ir sužinosi Jo žaizdų paslaptį.
Nors Viešpačiui Jėzui, jojančiam ant asilaičio Jeruzalės gatvėmis, buvo metamos medžių šakos ir Jam skanduojama: Osana Dovydo Sūnui!, bet šis Jo pagarbinimas negali prilygti Velykų šlovei, nes tuomet Prisikėlusįjį sveikino ne tik visa kūrinija ir dangiškoji Jeruzalė, bet ir Tėvas su Šventąja Dvasia. Neblėstantis džiaugsmas įsiviešpatavo Švč. Trejybės Širdyje, nes buvo žinoma: antrą kartą laikų pabaigoje Dievo Sūnus su didžia garbe ateis į Žemę ne jos vaikų savo krauju atpirkti, bet savuosius iš šio pasaulio surinkti (Mt 24, 31), idant jie su Juo amžinoje vienybėje pasiliktų (Tes 4, 17).
Tačiau kol mums dar nesuteikta lemtingoji galimybė peržengti savo asmeninių Velykų slenkstį, tol mes esame (ne tik Gavėnios metu, bet visą šį laikinąjį gyvenimą) malonės kviečiami labiausiai branginti Kristaus kentėjimus ir Jį garbinti už juos, nes per juos mums atsivėrė nauja realybė: pažinti savo tikrąjį geradarį Jėzų, Jį pamilti, Jam gyventi, su Juo numirti ir Jame prisikelti. Ar tikime šių dalykų tikrumu?
>>> Archyvas
|
