|
Kristuje yra tikrosios vienybės ašis
2012 metų antroje sausio mėnesio pusėje vykstančių ekumeninių (ekumene, gr. apgyventa žemė) pamaldų už krikščionių vienybę įžangoje vadovas perskaito prasmingus žodžius: Pergalė reikalauja didžio darbo ir pastangų. Jei meldžiame ir siekiame visiškos regimos Bažnyčios vienybės, mes ir tradicijos, kurioms mes priklausome, būsime pakeisti ir supanašėsime su Kristumi. Mes, krikščionys, norime visi kartu siekti vienybės nesipuikuodami, o nuolankiai tarnaudami Dievui ir darydami gera savo artimui Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Siekdami vienybės trokštame visi drauge melsti Dievą tokio nusiteikimo.
Ekumeninės krikščionių vienybės dvasiniai rezultatai priklauso asmeniškai nuo kiekvieno tikinčiojo. Jei mums netenka nuo savo gražaus Biblijos viršelio periodiškai valyti nusėdančių dulkių, jeigu jos ištisus mėnesius kaip papuošalo nelaikome knygų lentynoje, bet ji yra ant mūsų darbo stalo parankinė knyga, kurią dažnai skaitome, tada išties ji pirmiausia mums padeda vienytis su pačiu Dievo Žodžiu, kuris ne tik mus įkvepia nebepataikauti egoizmui, bet moko taip atsižadėti savęs, kad kitų konfesijų asmenis pagarbiai priimtume ir su jais natūraliai bei laisvai bendrautume.
Vatikano II Susirinkimo dekretai mums primena neužmirštamą tiesą: Tikrasis ekumenizmas neįmanomas be vidinio atsivertimo. Pavieniai krikščionys ir bendruomenės, kasdien vis giliau įsileidžiančios į savo vidų palaimintą Kristaus veikimą, nuolatos panašėja į Jį. Kaip katalikai, gyvuojantys plačiajame pasaulyje, nors, pavyzdžiui, dėl didelių atstumų negali išvysti savo bendražygių, dirbančių didesnei Viešpaties garbei bei artimo labui ir žino, kad jų bendri tikėjimo darbai juos vienija Jame ir su kitų denominacijų krikščionimis, taip ir sąmoningi protestantai, veikiami dieviškos malonės, vienybės saitus puoselėja ne tik tarpusavyje, bet ir su Katalikų Bažnyčios nariais.
Kristus meldėsi: Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai. Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs, nes pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą (Jn 17, 21 24).
Nors dėl pirmapradės kaltės padarinių pasaulyje yra daug skirtingų tikėjimų, kurių išpažinėjai įvairiais būdais kreipiasi į Dievą, tačiau visus juos jungia Kristus, nes Jis vienintelis paaukojo savo gyvybę už visą žmoniją, ir, prisikeldamas iš numirusiųjų, paliudijo, kad net ir pati mirtis Jam yra pavaldi. Pasak, šv. Jono Chrizostomo, Jis yra Galva, o mes Jo kūnas. Argi gali tarp galvos ir kūno būti tuščias tarpas? Jis yra pamatas, o mes namas. Jis yra vynmedis, o mes vynmedžio šakelės. Jis yra Sužadėtinis, o mes sužadėtinė. Jis yra Ganytojas, o mes Jo avys. Jis yra Kelias, o mes keleiviai. Mes esame šventovė, o Jis tas, kuris joje gyvena. Jis yra Gyvenimas, o mes gyvenantieji. Jis yra Prisikėlimas, o mes prisikeliantieji. Jis yra Šviesa, o mes apšviestieji.
Toks Dievo Sūnaus ir žmonių artumo apibūdinimas yra įmanomas remiantis Šventojo Rašto - knygų Knygos aukščiausiu autoritetu. Jėzus Kristus susitapatina su Evangelija (Mk 1, 1), ir Jo žodis yra veiksmingas bei aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją (Žyd 4, 12). Kas maldingai studijuoja Dievo žodį, tas vis labiau suvokia, kad jo egzistencijos kertinė uola yra Viešpats Jėzus, nes šis pamatas jau yra padėtas (1 Kor 3, 11). Biblijos tiesų pažinimas tęsiasi visą gyvenimą, nes kuo giliau pažįstame Išganytoją, tuo labiau Jį pamilstame ir suprantame, kad Jis yra visų pasaulio vaikų (didelių bei mažų, šventų ir klystančių) centrinė Ašis, kuri link savęs kilnesniam gyvenimui traukia visus piligrimus šios Žemės laikinus svečius.
Kam patikėsime savosios būties raktą? Yra tik vienas tikrasis Mokytojas, kuris nebara savo mokinių, kai jie dar nemoka elementarios daugybos lentelės, tai yra dar nesuvokia, kad tik su Juo bendraujant ir Jam tarnaujant savaime pasidaugina malonė, jungianti dieviškosios vienybės žmogaus ir Dievo širdžių - krantus. Tai - visų krikščionių tarpusavio visuotinės gerovės garantas.
>>> Archyvas
|
