Vienas iš Ariogalos krašto poetų yra Juozas Mickevičius. Gimęs (1936) ir augęs gražioje Butkiškės žemėje. Tėviškės sodyba – ant Dubysos kranto. Dabar tik kelios obelys ir šulinys žymi, kad čia būta gražios gyvenvietės.

 

Juozo tėvas buvo darbštus ir nagingas ūkininkas. Visus ūkio darbus pasidarydavo pats, išmanė kalvio darbą, siuvo pakinktus. Negi subyrėjus vežimo ratui ar arkliui pametus pasagą ieškosi kalvio ar račiaus. Pastatai buvo ant kalno, o Dubysos pievos ir dalis dirbamos žemės pakalnėje, todėl labai dažnai tekdavo važinėti stačiais kalnų keliukais. Tėvas buvo sukonstravęs originalius stabdžius arklių tempiamam vežimui važiuojant prieš kalną ir į pakalnę. Namuose daug sumanumo rodė mama – namų šeimininkė, pagarsėjusi kaimo audėja, mezgėja, valgių gamintoja ir dainininkė. Tokioje darbščioje šeimoje augo Juozas.

 

Baigęs Butkiškės pradinę su pagyrimu, pradėjo mokytis Ariogalos vidurinėje mokykloje (Čėkuvos dvare). Eidavo į mokyklą pėsčias 9 km Dubysos žaliom pakrantėm. Per Dubysą keldavosi valtimi, brisdavo, žiemą eidavo ledu. Grįžęs iš mokyklos padėdavo tėvams dirbti ūkio darbus. Buvo paklusnus tėvams, mandagus, nuoširdus kaimynams.

 

Motulės ranka mane glostė,

Globojo tėvelio akis.

Gimtinė – gyvenimo uostas.

Čia noris pavargus sugrįžt. („Gimtinė”)

 

Tėvų darbštumo pavyzdys rodė, kad viskas gyvenime pasiekiama tik atkakliu darbu. Niekas neateina veltui. Baigęs vidurinę, studijavo Kauno medicinos institute. Dar studentu būdamas ketvirtame kurse tvirtai nusprendė tapti chirurgu. Juo ir tapo. Profesoriams patiko toks jauno būsimo chirurgo užsispyrimas – būti geru chirurgu.

 

Džiaugsmais likimas nenugirdė,

Brangios neskyrė dovanos.

Turėt chirurgui jautrią širdį –

Tai senas priesakas mamos. („Mamos priesakas”)

 

Baigęs Kauno medicinos institutą dirbo Raseinių, Kauno, Vilniaus ligoninėse. Vilniuje ėjo Lietuvos Onkologijos Centro abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas. Dalyvavo mokslinėje veikloje. Skaitė mokslinius pranešimus Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Bendravimui su mokslininkais, žymiais chirurgais pravertė kelių kalbų mokėjimas.

 

Dažnas butkiškietis, sutikęs Juozą Mickevičių, pagarbiai pasisveikina ir padėkoja už sugrąžintą gyvenimą, pataisytą sveikatą. Sakytume, ne veltui gyventa ir dirbta. Išvažinėta visa Europa nuo Portugalijos iki Suomijos. Matyta daug įspūdingų vietų, bet Lietuvoj, Butkiškės žemėj – gražiausia. Sutiktų žmonių ir vaizdų įspūdžiai išsiliejo į poezijos posmus. Pirmasis eilėraščių rinkinys, išleistas patraukliu pavadinimu – „Prabėgusio laiko lašai“. Jis pažymėtas gimtojo krašto Butkiškės visuomeninės organizacijos 2008 m. nominacija už poezijos kūrinius ir Lietuvos V. Kudirkos medikų literatų draugijos 2008 m. respublikinio poezijos pavasario diplomu. Skaitė savo eiles šiemet poetų sąskrydyje J. Basanavičiaus tėviškėje. 2010 m. birželio 6 d. laimėjo Lietuvos „Medikų Poezijos Pavasario” laureato vardą. Kodėl Juozas Mickevičius tapo poetu, išsako eilėraščiu „Dubysa”:

 

Laukiau meilės ateinant,

Ji atėjo – šventa,

Kad širdy gimsta dainos,

Tu, Dubysa, kalta.

 

Juozas Mickevičius yra dažnas poezijos skaitytojas Ariogalos ir Raseinių krašto žmonėms. Kad širdy gimsta dainos pagal jo sukurtus eilėraščius – puikus  įrodymas: dainų knygutė „Dainuok, širdie, pavasarį”.

 

Poezijos rinkiniuose daug posmų sudėta mamai, kuri nuo mažens poetu rūpinosi, įdiegė meilę darbui, gimtinei, Tėvynei, išmokė melstis.

 

Ir šiandien poetas žvalus, kūrybingas. Dar išvysime ne vieną poezijos knygelę. Palinkėkime jam Dievo žvilgsnio kūrybiniame  poezijos gyvenimo kely.

 

Vytautas Šulskis

 

PRABĖGUSIO LAIKO LAŠAI

 

Eilėraščiai, 2006

 

Mediciną ir poeziją sieja ryšys. Diagnozuoti ligą, ją gydyti – tauri misija. Pakylėti žmogų nuo kasdienybės, atverti jam nežemiškus pasaulius, suteikti tokią dvasinę energiją, kuri pastūmėtų dideliems darbams – nemažesnės reikšmės pašaukimas. Profesionalas medikas ir jautrus, stiprios dvasinės kultūros žmogus viename asmenyje – reiškinys.

 

Rašydamas šiuos žodžius pirmiausia prisiminiau mūsų himno autorių daktarą Vincą Kudirką. Paskui pagalvojau: kiek daug pasaulyje didžių rašytojų – medikų. Neapsistosiu prie A. Čechovo ar F. Rablė, bet paminėsiu lietuvius Juozapą Juzumą (1827–1877), kuris rašė straipsnius apie mediciną, redagavo ir leido knygas, žurnalus, laikraščius. Per 1863–1877 metų sukilimą organizavo sužeistųjų gydymą ir pats juos gydė. Paminėsiu ir profesorių infekcionistą P. Čibirą, kuris garsėjo ne tik plačia medicinine erudicija, bet visuomenine veikla, Vilniaus krašto istorijos žiniomis, literatūrine veikla, dalyvavo medikų literatų draugijos veikloje. Poezija, atsiminimų, straipsnių rašymas, medikų poezijos pavasario šventės, kuriose P. Čibiras paskaitydavo savo eilių, buvojo sielos atgaiva.

 

Pirmą kartą man pačiam prieš daugelį metų teko dalyvauti dešimtajame medikų poezijos pavasaryje Ariogaloje. Čia sukinėjosi ir Eduardas Selelionis, ir Jokūbas Skliutauskas, ne vienas profesorius ir ne vienas eilinis gydytojas. Medikai lankė įžymias vietas, susitikinėjo su įvairiais kolektyvais, skaitė ne vien tik eilėraščius, bet ir su didele meile pasakojo apie medikų – literatų indėlį į pasaulinį kultūros lobyną. Jau tada džiaugiausi: kiek daug kuriančių medikų!

 

Šiandien man tenka maloni misija pristatyti visą gyvenimą chirurgu pradirbusio Juozo Mickevičiaus poeziją. Tik išėjęs į pensiją Juozas suprato, kad "nerašyti negali". Ir rašo apie savo gražiosios Dubysos krantus, apie mylimus žmones, tėviškės grožį, apie tas pačias Ariogalos apylinkes, kurios ne kartą ir mano širdį virpino.

 

Daug poetų ir rašytojų išėjo iš tų apylinkių kone vienu metu: Juozas Aputis, Antanas Cibulskis, Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Ignatavičius, Rimantas Klusas, Dalia Teišerskytė, Aloyzas Tendzegolskis... O jeigu mintys užklystų į tolimesnę praeitį, jos maloniai susidurtų su Maironiu, Simonu Stanevičiumi, Silvestru Valiūnu, Mečislovu Davainiu – Silvestraičiu, Stasiu Šalkausku ir daugeliu kitų Lietuvą garsinusių žmonių...

 

Nors ir kukliai, bet prie jų šliejasi ir Juozas Mickevičius. Bet juk žmonės neretai labai apsidžiaugia ne dideliu gėlynu, o kukliu žiedeliu, užsislėpusiu pakriaušėje.

 

Jonas Mačiukevičius

 

Butkiškės Bažnyčiai

 

Stovi bažnyčia medinė,

Žėri vitražo langai.

Saugo ji mano gimtinę,

Laimins per amžius ilgai.

 

Ar speigas už lango, ar lyja,

Svaigsta galva nuo žiedų.

Saugok mūs kraštą Marija,

Meldžiame, - gink nuo bėdų.

 

Butkiškėj kloniai gražiausi,

Aušta auksiniai rytai.

Garbinkim Dievą aukščiausią

Melskim kasdieną karštai.

 

Stovi bažnyčia medinė,

Kyla į dangų malda.

Globą, palaimą Tėvynei

Teikė ir teiks visada.

 

Kūrėjui

 

Dėkoju Kūrėjui

Už viltį dangaus.

Už lietų, už vėją,

Už protą žmogaus.

 

Už saule išvystą,

Kai baigias naktis.

Už savo vaikystę,

Jaunystės viltis.

 

Už gelsvą purieną,

Žaliąsias lankas.

Kai žingsnį kiekvieną

Globoja kažkas.

 

Už nuostabią vietą

Pasauly šitam.

Už teisę mylėti

Padėti kitam.

 

Gimtinėn sugrįžus

Džiugu prisiglaust,

Daržely prie kryžiaus,

Prie draugo brangaus.

 

Mano gimtinė

 

Mano gimtinėj – rūtos ir mėtos,

Mano gimtinėj– meilė tyra.

Nėra pasauly kitos tokios vietos,

Kur būt gražesnė ryto aušra.

 

Mano gimtinėje žydi lelijos,

Žėri skaidriausia žemėj rasa.

Mano gimtinėje perlais nulyja,

Puošia dabina sesių kasas.

 

Mano gimtinėj doriausi žmonės,

Kyla į dangų ryto malda.

Suskamba dainos širdžiai malonios.

Būni laimingas čia visada.

 

Mano gimtinėj gražiausi kloniai

Tviska Dubysos juosta melsva.

Mano gimtinė supo Maironį...

Vardas gražiausias jos Lietuva.

 

DAINUOK, ŠIRDIE, PAVASARĮ

 

Juozas Mickevičius gimė 1936 metais Butkiškės kaime Raseinių rajone. Vaikystė ir jaunystė prabėgo prie Dubysos pakrančių žalių. Mokėsi Butkiškės pradinėje mokykloje ir Ariogalos vidurinėje mokykloje, studijavo Kauno medicinos institute. Dirbo chirurgu Raseiniuose, Kaune bei Vilniuje. Ėjo Lietuvos Onkologijos Centro abdominalinės chirurgijos skyriaus vedėjo pareigas. Dalyvavo mokslinėje veikloje, skaitė mokslinius pranešimus Lietuvoje, Rusijoje, Šveicarijoje bei Belgijoje.

 

Kad širdy gimsta dainos, gražus įrodymas – dainų knygutė „Dainuok, širdie, pavasarį”. Kompozitorius Tadas Daškevičius pritaikė muziką, ir dainų rinkinėlis tapo prieinamas saviveikliniams kolektyvams. Viso 28 dainos. Posmai daugiausia paimti iš pirmosios knygutės „Prabėgusio laiko  lašai”.

 

Šiuo dainų rinkiniu žavisi ypač vyresnios kartos žmones, mėgstantys muziką ir dainą.

 

Palaimink, mane, Mama

 

Kur tu, jaunyste mano?

Kas man klaidas atleis?

Palaimink mane, mama,

Kaip laiminai kadais.

 

Kai širdyje sutemę,

Kai veržiasi rauda.

Palaimink mane, mama,

Palaimink – kaip tada.

 

Gyvenimas tas mano

Gal greitai jau praeis...,

Palaimink, mane, mama!

Ir, jei gali, atleisk.

 

Palaimink mane, mama,

Palaiminki dažnai!

 

GIMTINĖ – GYVENIMO UOSTAS

 

Juozo Mickevičiaus (g. 1936 m.) eilėraščių knygoje „Gimtinė – gyvenimo uostas” (2010) – 110 eilėraščių. Pirmoji eilėraščių knyga „Prabėgusio laiko lašai” (2006). Ją pristatydamas skaitytojui, poetas J. Mačiukevičius rašė:

 

„Šiandien man tenka maloni misija pristaty­ti visą gyvenimą chirurgu pradirbusio Juozo Mickevičiaus poeziją. Tik išėjęs į pensiją Juo­zas suprato, kad „nerašyti negali”. Jis rašo apie savo gražiosios Dubysos krantus, apie mylimus žmones, tėviškės grožį, apie tas pačias Ariogalos apylinkes...”.

 

Eilėraščių knygos „Gimtinė – gyvenimo uostas” temų ratas gana panašus. – Juozas Mickevičius prabyla apie tėviškę – Butkiškės kaimą Raseinių rajone, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, artimuosius, jų darbus, bendravimą. Autorius jautriai prabyla ir meilės lyrikos posmais. Vyrauja asmeninė meilės tėviškei jausmą pabrėžianti poetika bei gamtinė simbolika, nuspalvinta įvairiomis autoriaus emocijomis. Imponuoja meniškai įtaigūs teksto vaizdai Juozo Mickevičiaus peizažinėje – gamtinėje lyrikoje. Didžiausias poetinio talento įrodymas – ne tik sklandus ir įvairus eiliavimas, bet ir gyva, lietuviška leksika, originali poetinė stilistika. Autori­aus rinktinės eilėraščiai – subtili, jautri sielos išpažintis. Jis, nuėjęs ilgą ir prasmingą gy­dytojo – onkologo chirurgo profesinį kelią, kupiną sunkių gyvenimo sukrėtimų, tad dažnas eilėraštis gimė iš dvasinio nerimo. Ypač žavi nuoširdi meilės lyrika, kurioje atsiskleidžia gilūs jausmai.

 

Paprastai sakoma, kad žmogus tobulybės niekada nepasieks, tačiau jeigu kūrėją lydi širdies nerimas, nereikia perne­lyg sielotis, jog eilėraštis nėra tobulas. Ir taip atsitinka vien todėl, kad skaitytojas sunkiai suvokia, kas iš tikrųjų yra tobulumas. Būtent – tobulumas yra ne baigtinė forma ar būvis, o troškimas ir gebėjimas keistis. Šiuo požiūriu visas gyvenimas yra tobulas, taip pat ir Juo­zo Mickevičiaus poezijos knyga „Gimtinė – gyvenimo uostas”. Poetas eiliuoja labai lengvai, posmai panašūs į dainingą vyturėlio giesmę, o jo temos – tėviškė, artimieji, laiko bėgsmas, praradimai ir kitos – artimos dažnam skaitytojui, kuris, anot Jono Mačiukevičiaus, „džiaugiasi ne tik spalvingu gėlynu, bet ir kukliais žiedeliais”. Vienais posmais galime žavėtis, kitus kaip žalias vyšnias palikti nok­ti, arba pačiam juos pratęsti, keisti – laikas ji­ems tobulėti nesibaigiantis kaip ir šulinys bedugnis, o trečiais džiaugtis, nes jie nušviečia patį sudėtingą gyvenimą. Tokiu šviesuliu literatūros kūrėjų padangėje galime laikyti gerbiamą Juozą Mickevičių.

 

Literatūrologas Rimantas Klibavičius

 

Gimtinė – gyvenimo uostas

 

Gimtinė – gyvenimo uostas

Ir mano vaikystės pasaulis.

Čia vėjas man garbanas glostė,

Džiovino man ašaras saulė.

 

Galingai ledonešiai ūžė,

Pakrantės karkluos įsivėlę.

Čia patys gražiausi gegužiai

Ir pačios kvapniausios man gėlės.

 

Lakštingalos garsiai čia suokė,

Skambėjo daina šienpjovėlių.

Rytai čia saulėti, kitokie –

Lyg žvilgsnis mielos mergužėlės.

 

Girdėjau čia vyturį giedant

Ir balsą mamos – tylų, švelnų...

Ieškojau paparčio aš žiedo

Ant tėvo pūslėtojo delno.

 

Čia užgimė pirmos svajonės,

Lydėjo darbai pirmutiniai.

Man teko išeiti į žmones,

Žmogum kad sugrįžčiau gimtinėn.

 

Gimtinė – gyvenimo uostas

Ir dvasinių lobių šaltinis.

Čionai aš ilsėsiuos kapuose...

Lengva bus man žemė gimtinės.

 

Malda Dievo Motinai

 

Blaškiausi pasauly kaip sniegas, kaip vėjas,

Skausmus susirinkęs širdin.

Man Motina Dievo daug kartų padėjo,

Kai buvo malda nuoširdi.

 

Didžiausią palaimą aš Tavo supratęs,

Ant kelių parpuolęs meldžiu:

– Suteiki man viltį, sustiprink sveikatą,

Išgirski meldimą širdžių!

 

Už saulę šviesesnė, už aušrą tyresnė

Paliki Tu mano širdy!

Jei greitai išeisiu, jei greitai užgesiu,

Paliks tik malda Tau didi.

 

Šv. Kalėdų naktis

 

Kalėdų naktie stebuklinga!

Tau mirga žvaigždelių šimtai.

Į dangų mūs žvilgsniai vis sminga,

Kai skamba Kalėdų varpai.

 

Pasaulyje užgimė Kristus

Kalėdų stebuklų nakty.

Mes garbinti Viešpatį drįstam,

Malonėmis Jo apgaubti.

 

Ir džiaugsmas apjuosia pasaulį,

O kančios, vargai pamiršti.

Nušvito mums Viešpaties saulė

Kalėdų stebuklų nakty.

 

Kartu su mažais piemenėliais

Pabūkime mes nekalti

Ir garbinkim Jėzų mes vėlei

Tokioj stebuklingoj nakty.

 

Lai skamba Kalėdų varpeliai!

Te aidi Kalėdų giesmė!

Ji širdį į Viešpatį kelia –

Gyvenimo mūsų prasmė.

 

MEILĖS  IŠPAŽINTYS…

 

poezijos rinktinė

 

Kvietimas pokalbiui

 

Pasaulis taip surėdytas, kad džiaugsmu mes norime pasidalin­ti, skausmu – pasiguosti ir darosi lengviau gyventi... Džiaugs­mas tampa švente, nusivylimo skausmas atlėgsta.

 

Peržvelgę savo praeities tarpsnius, matome juos išmargintus įvairiais subtiliais išgyvenimais ir kyla noras išsisakyti. Tegul tai bus išpažintis pačiam sau. Rašėme, anot Tomo Venclovos, „savo malonumui”. Mūsų minčių eilutės buvo skirtos Meilei: Meilė Tėvynei, artimam brangiam žmogui... Šiai jausmų išraiškai akomponavo nuostabi Lietuvos gamta: Dubysa su žydinčiais kloniais, rudens paauksintais miškais, paslaptingais ežerais... Kiekvie­nas autorius prabildavo savo širdies kalba. Teatleidžia mielas skaitytojas už kai kam neįprastą minčių raišką. Kiekvienam tai buvo tikras to meto gyvenimo atspindys. Ir jis rašė, kaip jautė ir suprato. Manome, kad meilės tema yra artima kiekvienam, ne­atsižvelgiant į amžiaus skirtumus, ir tikriausiai ras atspindžius jaunųjų ir pagyvenusių kartų žmonių širdyse. Gal padės jiems suprasti ir džiaugtis gyvenimu, nusivylusį ir kenčiantį paguos, suteiks jėgų tikėjimui ateitimi.

 

Svajonė

 

Ech svajone, tu skrajūne,

Vis jaunystėn tu neši.

Ir širdy dar meilė tūno –

Ji į žiedą panaši.

 

Dobilėlis penkialapis

Dar sapnuojas naktimis,

O aplinkui gėles kvepia,

Vėl jaunystė su mumis.

 

Šypsos žydinčios alyvos,

Tylūs gražūs vakarai.

Dar jaunystės aidas gyvas,

Jis sugrįš tikrai, tikrai.

 

Mamai

 

Su tavim aš per sapną kalbuosi,

Kur šaltinis čiurlena lėtai,

Kur linguoja galulaukėj uosiai,

Kur sodybos senos pamatai.

 

Tartum kvepia pražydusios liepos.

Ir lyg girgžda senoji svirtis.

Čia jaunystė mana pasislėpus

Į šaltinį vis bandė įbrist.

 

Sutinku čia tave, Mano Mama,

Vyšnių sodo gražiausiuos žieduos.

Žydi vyšnios ir obelys šlama,

Tu skubi vėlei mane paguost.

 

Su tavim aš per sapną kalbuosi,

Patarimais man kelią barstai.

Susitinkam dažnai mes sapnuose,

Tau dėkingas, Mamyte už tai.

 

Aš žinau, tu mane vis globosi,

Nors ir glaudžia tave jau kapai,

Tu miela, nuolaidi ir sapnuose,

Visad kelrodžiu mano tapai.

 

Tėveliui

 

Prisimenu, sodinom sodą,

Koks mėlynakis Tu buvai.

Labai jau tvirtas man atrodei,

Kaip tie galulaukio klevai.

 

Na, o paskui žlegėjo tankai,

Iš medžių krito inkilai,

Iš nuoskaudos drebėjo rankos,

Bet Tu gyvenimui kilai.

 

Kai brolis savo brolį vaikės,

Sodybos degė pagiry,

Likai skaistus kaip mažas vaikas:

Dora širdis, jausmai tyri.

 

Nuo darbo grubo Tavo rankos

Sunkiam gyvenimo kely,

Pražilo garbanėles tankios,

Jaunystė liko jau toli.

 

Už Tavo širdį, už tavo protą

Sunkiu gyvenimo laiku,

Už man jaunystę dovanotą,

Teveli, galvą aš lenkiu.

 

Paliko paukščiai mūsų sodą,

Ir Tu šią žemę palikai,

Bet Tu man tvirtas toks atrodai,

Nesulinkai, neišnykai.

 

JAUNYSTĖS LIEPTAI

 

Šis Ariogalos gimnazijos buvusių mokinių ir mokytojų poezijos almanachas skirtas Lietuvos vardo tūkstantmečiui, pirmosios abiturientų laidos šešiasdešimtmečiui ir šešiasdešimtajai laidai pagerbti.

 

Iš šios gimnazijos yra išėjusios garbios poetės Z. Gaižauskaitė, T. Ramanauskaitė (jų kūrybos negauta), Z. Sadauskaitė, A. Bitvinskas. Jų poeti­nio kelio pradžia gimnazijoje.

 

Skaitydami šį almanachą, patirsime kūrinių įvairų meninį lygį. Kai kurie, išėję iš gimnazijos, neturėjo galimybės kurti. A. Bitvinskas ir D. Digrytė apie dešimtmetį praleido lagery, A. Aleksiejus po metų žuvo. Daugeliui kūrybos šaltinėlis išseko. Šiame almanache ryškiausia poetė yra Z. Sa­dauskaitė, išleidusi 27 knygas vaikams ir 9 lyrikos knygas. Kai kuriems Z. Sadauskaitės eilėraščiams kompozitoriai sukūrė muziką – eilės virto dainomis.

 

Gaila, nepavyko mums surinkti visų Ariogalos gimnazijos poetų kūrybos.

 

Mes bėgame, skubame. Ar stabtelėjome tūks­tantmečių ir metų sandūroje, retai sustodami, kad ir ant jaunystės lieptų? Vieni iš vienos pusės, kiti – iš kitos. O kai susitinkame, tada kalbame, kalbame neatsišnekėdami. Šįsyk susitinkame ant simbolinio liepto, norėdami išsakyti, ką sudėjo širdis, kuri, kaip dainuodavo aną šimtmetį, ilgėjos ir mylėjo. Norė­tume čiulbėti kaip paukščiai – ne visada pasiseka,  be to, ir paukščių balsai nevienodi. Parašėme. Skaitykite – kritikuokite už ritmą, rimą, už tarmės bruožus.

 

Mes – mokytojai, gydytojai, gidai  neskaičiuojame profesijų. Palikęs invalido vežimėlį, ant liepto skuba Marius – jau  iš Anapus su lydinčiu Angelu sargu, auklėtoja S. Golciene ir mama, amžinai jaunas nuskendęs abiturientas Alfonsas.

 

Sako, pirmasis blynas būna prisvilęs. Nesigin­čijame. Tikimės, kad mūsų darbą tęs kiti. Laukia­me antrojo almanacho numerio. Rašykime ne vien eilėraščius.

 

D. Berteškaitė, V. Šulskis

 

Širdies troškimai

 

Širdies troškimai begaliniai –

Ieškos brangiausios dovanos.

Ką dovanoti Tau, Tėvyne?

Jausmus, nebijančius šalnos,

 

Tiesos mintis ir kalbą bočių,

Ramias naktis, tykias aušras?

Dorus valdovus dovanočiau,

Kurie bedugnėn nenuves.

 

Gražiu pavasariu pražydę

Į darbą, mokslą kilkim mes.

Viltis ir meilė, ir dorybė

Į gražią ateitį nuves.

 

Kasdieną nešiu Tau, Tėvyne,

Dainas, lietuviškas eiles.

Jaunystės meilę pirmutinę,

Pirmas pavasario gėles.

 

Mylima Lietuva

 

Kur pilis Gedimino,

Kepurėta kalva.

Mano širdį gaivina

Mylima Lietuva.

 

Žydi parkai ir kloniai,

O padangė melsva.

Mylimi šičia žmonės,

Mylima Lietuva.

 

Tyliai Vokė banguoja,

Ten senieji Trakai,

Tu viena man, brangioji,

Lietuva palikai.

 

Tuos laikus Gedimino

Aš širdy vis menu,

Man jėgas jie grąžina,

Aš tik jais gyvenu.

 

Čia Maironis dainavo,

Kur Dubysa melsva.

Širdį, protą aš savo

Tau skiriu, Lietuva.

 

Gimtinė

 

Ir upeliai patvinę,

Ir lietingas dangus.

Ir grumstelis gimtinės

Man be galo brangus.

 

Čia pušynai ir kloniai,

Viržiai ima žydėt,

Man gimtinėj maloni

Ir plika pakelė.

 

Sėmiau žemę į saują,

Spaudžiau ją prie širdies.

Juk čia protėvių kraujas

Mus per amžius lydės.

 

Mūsų žemė maitina.

Mūsų žemė priglaus.

Kauburėliais gimtinės

Baigias kelias žmogaus.

 

Sėmiau žemę į saują,

Spaudžiau ją prie širdies.

Palikuonių mūs kraujas

Čia dainuos ir liūdės.

 

JUOZO MICKEVIČIAUS KŪRYBOS FAKTAI, BIBLIOGRAFIJA

 

Lietuvos V. Kudirkos medikų literatų draugijos Respublikinio poezijos pavasario diplomantas, 2008 m.

 

Keturioliktųjų respublikinių vieno eilėraščio varžytuvių „Lygiadienio giesmė” laureatas, 2010 m.

 

„Lietuvos  Medikų Poezijos Pavasario” laureatas, 2010 m.

 

Autoriaus eilėraščių rinkiniai:

 

„Prabėgusio laiko lašai”. Eilėraščių rinkinys. 2008 m.

„Dainuok, širdie, pavasarį”. Dainų rinkinys. 2009 m.

“Gimtinė – gyvenimo uostas”. Eilėraščių rinkinys. 2010 m. 

 

Eilėraščiai almanachuose:

 

„Meilės išpažintys”. Kraštiečių almanachas, 2008 m.

„Jaunystės lieptai”. Kraštiečių almanachas, 2009 m.

„Ten sidabro vingy”. Nepriklausomųjų Rašytojų Sąjungos almanachas. K., 2007 m.

„Ten sidabro vingy”. Nepriklausomųjų Rašytojų Sąjungos almanachas. K., 2008 m.

 

Periodikoje spausdini eilėraščiai:

 

Vilkaviškio krašto laikraštyje „Santaka”.

Raseinių laikraštyje „Naujas Rytas”.

Ariogalos, Balninkų ir Butkiškės kaimo bendruomenių laikraštėliuose (2006-2010).