Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevièiaus kalba Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese 2000 m. birþelio 19 d.

Ðiø metø birþelio pirmomis dienomis Lietuvoje vyko Lietuvos II Eucharistinis kongresas. Jo ðûkis buvo „Jëzus – tikroji Gyvenimo Duona”. Vyskupai siekë, kad Kongresas bûtø ne tik didelë eucharistinë ðventë, bet kad pats rengimasis ðiam Kongresui tikinèiuosius dar labiau priartintø prie Eucharistinio Jëzaus. Lietuvos katalikai ðiandien iðgyvena tuos paèius gundymus ir pavojus, kuriuos visuotinë Baþnyèia iðgyveno po Vatikano II Susirinkimo, kai reikëjo prisiimti sekuliarizuoto pasaulio iððûkius. Noriu pasidalyti tikëjimo patirtimi ið sunkiausiø persekiojimo metø, nes tai gali paryðkinti atsakymà á mûsø dienomis nuolatos keliamà klausimà, á kà turëtø bûti sukoncentruotas visas mûsø dëmesys siekiant atnaujinti Baþnyèià.

Dievo Apvaizda leido mums drauge su milijonais katalikø Sovietø Sàjungoje ir Rytø Europos kraðtuose pergyventi skaudø tikëjimo persekiojimà. Mano karta brendo matydama vykdomà tautos ir Baþnyèios genocidà – masinius trëmimus, areðtus ir þudynes. Baþnyèios buvo uþdarinëjamos, ðimtai kunigø, nesutikusiø bendradarbiauti su komunistine valdþia, buvo ákalinti, tikintis, kad likusieji bus klusnûs okupacinei valdþiai, planavusiai vietinæ Katalikø Baþnyèià atskirti nuo Apaðtalø Sosto ir pakirsti jos átakà tikintiesiems. Okupacijos pradþioje sekmadieniais maþiausiø parapijø baþnyèios bûdavo pilnos þmoniø, ðvenèianèiø Eucharistijà ir ið jos besisemianèiø jëgø nepalûþti iðbandymø dienomis. Pokario metais mano vaikiðko tikëjimo patirtá praturtino nuo sovietinës valdþios besislapstantis kunigas salezietis, kuris slapta maþame kambarëlyje kasdien labai pamaldþiai aukodavo ðv. Miðias. Mano dëmesá atkreipë jo itin didelë pagarba Eucharistijai. Vienà kartà jis paragino mane daþniau eiti iðpaþinties ir kasdien priimti Eucharistijà. Ði Eucharistinio Jëzaus artuma padëjo ieðkoti atsakymø á priekaiðtus tikëjimui, o jø sovietinëje mokykloje buvo labai daug, ir ði dvasinio gyvenimo patirtis nuvedë á Kunigø seminarijà. Esu ásitikinæs, kad ir mûsø dienø jaunimui reikia panaðios tikëjimo patirties, galinèios paþadinti reikalingø paðaukimø ðeimai, kunigystei ir paðvæstajam gyvenimui.

Kunigai buvo persekiojami uþ vaikø rengimà Pirmajai komunijai. Raketomis ir atominëmis bombomis galingi komunizmo statytojai bijojo vaikø religinës praktikos ir jø artimo ryðio su Eucharistija. Kadangi tëvai nepajëgdavo gerai parengti savo vaikø Atgailos sakramentui ir pirmajai Komunijai, tai darë daugelis kunigø, net rizikuodami prarasti laisvæ. Antrà kartà teisiamas uþ vaikø rengimà Pirmajai komunijai kun. Juozas Zdebskis teisëjo paklaustas, kodël jis nesilaikæs ástatymo, draudþianèio mokyti vaikus tikëjimo, atsakë apaðtalo Petro þodþiais: „Dievo reikia klausyti labiau nei þmoniø”. Kunigui reikëjo tik apgailestauti, jog suklydo, ir bûtø buvæs laisvas, taèiau teisiamas kunigas sàmoningai apsisprendë eiti á kalëjimà, kad tikintieji suprastø, jog vaikø rengimas religiniam gyvenimui yra labai svarbi tëvø ir kunigø pareiga, o susitikimas su Eucharistiniu Jëzumi brendimo metais yra svarbiausias gyvenimo momentas. Ðis kunigas aplankydavo á Sibirà nutremtus sàþinës kalinius, sovietinëje armijoje tarnaujanèius Lietuvos kareivëlius ir visus juos stiprino Eucharistijos duona. Ðis pasiaukojantis ir bebaimis kunigas visada spinduliuodavo pamaldumu Eucharistiniam Jëzui, ko daþnai ðiandien stinga net pakankamai uoliems kunigams ir vyskupuams. Ið darbo lageriø á laisvæ iðleisti kunigai daþnai pasilikdavo Sibire, kad galëtø aplankyti iðtremtus tautieèius ir juos pamaitinti Dangaus Duona. Tikintieji su dideliu dëkingumu mena tø uoliø kunigø pasiaukojimà, padëjusá jiems iðtverti Sibiro negandas.

Praëjusiais metais Ðventøjø reikalø kongregacija leido man pradëti kanonizacijos bylà tikëjimo kankinei Elenai Spirgevièiûtei. Kasdien bendraudama su Eucharistiniu Jëzumi, ði mergaitë pamilo kilnø gyvenimà ir kai karo metu sovietø partizanai vertë jà nusikalsti ji nesusvyruodama sàmoningai pasirinko kankinystæ. Ðiandien mirties kultûrai griaunant moralines vertybes, be Eucharistijos nëra kitos jëgos, galinèios mûsø dienø jaunimà padaryti atsparø hedonizmo invazijai.

Okupacijos metais Lietuvoje buvo pavojinga kurti ne tik tautines, bet ir religines organizacijas, ir kiekvienas bandymas tai padaryti bûdavo skaudþiai baudþiamas. Vis dëlto septintame deðimtmetyje buvo ákurtas ir greitai iðplito Eucharistijos bièiuliø sàjûdis. Priklausiusieji ðiam sàjûdþiui ne tik daþnai priimdavo Eucharistijà bei dalyvaudavo Miðiose, bet slapta gilindavo savo tikëjimo pagrindus, studijavo Ðv. Raðtà, dalijosi tikëjimo patirtimi. Ðiuose slaptuose bûreliuose daugelio þmoniø stiprëjo tikëjimas, jie pamilo Eucharistijà, padëjusià vieniems sukurti graþias krikðèioniðkas ðeimas, kitus paskatinusià pasirinkti kunigystæ ar vienuoliðkàjá kelià. Sovietø valdþia Eucharistijos bièiulius laikë valdþios prieðais, o sàjûdþio ákûrëjà seserá Jadvygà Stanelytæ nuteisë kalëti, taèiau eucharistinio judëjimo, gaivinusio daugelio þmoniø dvasiná gyvenimà, nepajëgë sustabdyti. Anuo sunkiu laikotarpiu, kai ið niekur negalëjome tikëtis pagalbos, Eucharistinis Jëzus daugeliui tapo tvirta uola, á kurià jie atsiremdavo sunkiausiø iðbandymø dienomis.

1983 m. buvau areðtuotas uþ „Lietuvos Katalikø Baþnyèios kronikos” leidimà ir pirmàjá kalinimo laikà iki teismo praleidau KGB kalëjime. Prieð mane èia kalëjo tûkstanèiai tikinèiøjø, ðimtai kunigø ir kai kurie vyskupai: Meèislovas Reinys, Vincentas Borisevièius ir Teofilius Matulionis, kuriems yra pradëtos beatifikacijos bylos. Kalëjimo kameroje viena ið didþiausiø sunkenybiø buvo ne tiek nelaisvës iðgyvenimas, kiek suvokimas, jog esi visiðkai bejëgis prieð tà baisià represinæ jëgà, kuri gali tave suluoðinti ar visiðkai sunaikinti. Pats ðviesiausias prisiminimas ið to sunkaus laikotarpio buvo kalëjimo kameroje slapta aukojamos ðv. Miðios. Kai pirmà kartà pasidaræs ið razinø vyno aukojau Miðias, atrodë, kad tiek dþiaugsmo nepatyriau net savo primicijø dienà. Tarsi kaþkur dingo rûsti kalëjimo tikrovë ir atsidarë dangus. Neþinau, kaip Vieðpats jautësi ant mano „altoriaus”, kurá atstojo kalinio spintelë, o vietoje taurës buvo plastiko indelis, bet að jauèiausi labai puikiai. Eucharistija lydëjo tremtyje ir visada padëjo nesusigundyti laisve.

Esu skaitæs savo tëvynainiø tremtiniø – kunigø, Dievui paðvæstøjø ir pasaulieèiø – prisiminimus. Jie visi kaip didþiausià laimæ prisimindavo tuos momentus, kai atsirasdavo galimybë slapta ðvæsti Eucharistijà ir stiprintis Dangaus Duona. Patekusi á sovietø lagerá Ðventosios Ðeimos kongregacijos sesuo Genutë Navickaitë lyg didelæ ðventæ prisimena, kai brolis kunigas pasimatymo metu jai atneðë Eucharistijà: „Ilgai jauèiausi laiminga, tarsi ðventëje”. Sibiro tremtiniai su didele pagarba mini tuos kunigus, kurie aplankydavo juos tremtyje, aukodavo Miðias ir pamaitindavo Angelø Duona. Uolûs mûsø kunigai lankydavo ne tik tautieèius, bet ir katalikus vokieèius, iðblaðkytus Pavolgyje, Kazachstane ir kitose Sibiro vietose, ir kaip brangiausià dovanà duodavo jiems Eucharistijà. Nuostabà kelia tø vargo þmoniø tikëjimas: labai ilgai gyvendami sunkiomis sàlygomis, jie pajëgë iðlaikyti tikëjimà ir perduoti já savo vaikams. Sovietmeèiu dirbdamas sielovados darbà, stebëjau likimus daugelio ðeimø: ten, kur buvo branginamos sekmadienio Miðios, tëvai pajëgdavo iðsaugoti savo vaikø tikëjimà ir atsispirti valstybinio ateizmo prievartai, taèiau su skausmu maèiau didþiausius pralaimëjimus ten, kur nebuvo paisomas sekmadienio ðventimas.

Ðiandien klausiantiems, kaip iðmokti itin gerbti Eucharistijà, kartais su humoru atsakau, jog tam labai tinka sovietinis kalëjimas. Tikintieji ir kunigai, gyvendami laisvëje ir nepatirdami rimtesniø gyvenimo iðbandymø, nekartà apsipranta su Eucharistija ir pradeda nejausti tos gaivinanèios gyvybës, slypinèios dangiðkoje Duonoje, taèiau iðbandymø dienos nuðluoja drungnumà. Todël persekiojimø metai daugeliui Lietuvos katalikø buvo ne Dievo apleidimo metai, bet dangaus Tëvo dovana.

Prieð deðimtá metø atgauta laisvë sudarë sàlygas mûsø tikintiesiems vieðai praktikuoti tikëjimà, sekmadieniais dalyvauti Miðiose, taèiau nesustiprino mûsø tikëjimo. Daþnai su liûdesiu stebiu pagarbos stokà Eucharistijai net gyvenime veikliø kunigø, kurie dirbdami Dievo darbà, uþmirðta gyvàjá Dievà Eucharistijoje. Prisipaþinsiu, ne kartà nostalgiðkai prisimenu anas sunkias dienas, kai persekiojimas nugrynindavo þmoniø tikëjimà. Taèiau ðiandien pastebiu ir atsinaujinanèià þmoniø pagarbà bei dëmesá Eucharistijai. Daugëja Ðvè. Sakramento adoracijà branginanèiø maldos grupiø, pleèiasi naktinës Eucharistijos adoracijos, á kurias renkasi ne tik pagyvenæ þmonës, bet ir jaunimas. Viltingai nuteikia augantis populiarumas Dievo Motinos ðventoviø, kuriose ypaè gyvas pamaldumas ne tik á Ðvè. M. Marijà, bet ir á Ásikûnijusá Amþinàjá Þodá. Matydamas tai, turiu vilties, kad agresyviai besiverþianti mirties kultûra nesuras atgarsio ðiø þmoniø ðirdyse, kaip anuomet, kai buvo prievarta sëjamas ateizmas.