ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis Didžiojo ketvirtadienio Krizmos Mišiose
2003 m. balandžio 17 d., Kauno arkikatedra bazilika

Kunigo misija

„Viešpaties Dvasia su manim, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų,“ - perskaitęs šiuos pranašo Izaijo žodžius Nazareto sinagogoje Jėzus pasakė, jog „šiandien išsipildė ką tik girdėti Rašto žodžiai“. Žinome kokie buvo tolimesni įvykiai: tėvynainiai atmetė Jėzų ir norėjo nustumti Jį nuo uolos. Čia mes prisimename apaštalo Jono žodžius: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“

Mylimi broliai kunigai ir tikintieji! Didįjį ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos ir Kunigystės sakramento įsteigimą, todėl pakviečiau visus Kauno arkivyskupijos kunigus drauge padėkoti Dievui už kunigystės ir šv. Mišių dovaną ir paprašyti malonės ištikimai atlikti tarnystę, apie kurią kalbėjo dar pranašas Izaijas, o vėliau savo gyvenimu patvirtino Jėzus Kristus.

Kunigystės misija yra žavi, nes kunigas pašauktas nešti gerąją naujieną. Toji naujiena - tai žinia apie Dievo meilę žmonėms, kurią Jėzus parodė Paskutinės vakarienės metu nuplaudamas mokiniams kojas ir įsteigdamas Eucharistiją. Toji meilė suliepsnojo ant kryžiaus, sunaikindama nuodėmę ir pakviesdama visus žmones tapti mylimais Dievo vaikais. Egoizmo ir nuodėmės pilname šiandieniame pasaulyje ši Kristaus geroji naujiena yra reikalinga kaip oras, kuriuo kvėpuojame, kaip saulė, kurios spinduliai pažadina gyvybę. Kristaus Geroji naujiena yra niekuo nepakeičiama. Ten, kur ji užmirštama, įsiviešpatauja liūdesys, žmonės nusivilia gyvenimu. Žmogaus nuvertinimas, nepagarba gyvybei ir daugelio šeimų griuvėsiai yra kartūs vaisiai tos apverktinos padėties, į kurioje atsiduria žmogus Kristaus Gerąją naujieną iškeitęs į mirties kultūrą. O kad mes, kunigai, visada aiškiai suvoktume, kokią svarbią misiją mums yra patikėjęs Jėzus Kristus! Šis Didysis ketvirtadienis teatgaivina mūsų idealizmą, kurio buvome kupini kunigystės šventimų dieną.

Jėzus Kristus pasakė, jog Dievas pašaukė Jį „nešti gerąją naujieną vargdieniams“. Ne bet kam, bet vargdieniams. Ar čia kalbama apie tuos, kurie stokoja duonos ir pastogės, kurie serga vėžiu ir kitomis sunkiomis ligomis? O gal apie tuos, kurie yra išvarginti karų arba diskriminuojami ir engiami? Šitie vargo žmonės tikrai yra vargdieniai ir Kristus visus juos nori priglausti prie savo širdies. Tačiau tikras vargdienis yra tas, kuris suvokia, jog jis vien tik savo jėgomis negali išsivaduoti iš blogio. Kol žmogus nėra išgyvenęs savo silpnumo, kol jis pilnas puikybės ir mano savo jėgomis galįs nugalėti šalia jo ir jame esantį blogį, tol jis net kentėdamas nėra pajėgus priimti Kristaus Evangelijos. Tačiau kai žmogus, suvokęs savo mažumą ir trapumą visiškai atsiduoda į Dievo rankas, tada ateina didelis malonės metas, nes jis tampa imlus Kristaus Gerajai naujienai.

Pranašas Izaijas sakė, jog Dievas siuntė jį „skelbti belaisviams išvadavimo“. Dievas sukūrė žmogų laisvą ir todėl jis negali būti laimingas, jeigu nesijaučia esąs visiškai laisvas. Žmogų daro nelaisvą ne tik svetimos valstybės okupacija, kalėjimai ar lageriai, labiausiai žmogų pavergia nuodėmė ir nepažaboti polinkiai. Kristus atėjo išvaduoti žmogaus iš nuodėmės vergijos. Jis siunčia ir savo kunigus skelbti, jog skaudžiausi yra ne išoriniai, bet dvasios pančiai, kuriuos panaikinti gali tik Jėzus Kristus. Prisikėlęs iš mirties, prieš žengdamas į dangų, Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Kam nuodėmes atleisite, tiems jos bus atleistos, ir kam sulaikysite - bus sulaikytos“. Teikti Susitaikinimo sakramentą yra sunki pareiga kunigams, ir šia proga noriu padėkoti visiems, kurie kantriai ir uoliai patarnauja žmonėms, ateinantiems susitaikinti su Dievu ir Bažnyčia.

Dievas siunčia savo kunigus teikti „akliesiems regėjimo“. Ar yra tarp mūsų nereginčių? Didžiausias aklumas yra nematyti pasaulyje Dievo buvimo ir veikimo pėdsakų. Didžiausia tamsa - galvoti, jog su kapo duobe viskas baigiasi. Pati pragaištingiausia neregystė - manyti, jog nuodėmė gali atnešti laimę. Kiekvienam sąžiningai pareigas einančiam kunigui tinka ant Adomo Jakšto antkapio iškalti žodžiai: "Mes ne savo ugnim žėruojam, mes ne sau aplinkui šviesą liejam". Kokia privilegija spinduliuoti Kristaus šviesa ir skleisti ją kitiems. Ačiū, mieli kunigai, kurie Dievo žodžio skelbimui skiriate labai daug dėmesio. Tikintieji ieško kunigų, kurie su meile skelbtų ne savo išmintį, bet autentišką Evangelijos žodį, nes tik jis yra ta geroji naujiena, kuri gali atverti sielos akis ir pašalinti pasaulio dvasios skleidžiamą aklumą.

Dievas siunčia kunigus „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti maloningų Viešpaties metų“. Šiandien daugybė žmonių patiria nepriteklius, vargus; daugelis, nepakeldami gyvenimo naštos, prasigeria ir, nematydami išeities, užbaigia gyvenimą savižudybe. Jiems gali padėti tik tas, kuris daug myli. Jiems gali padėti tik dieviška jėga, kuri ateina per Kristaus kryžių, mirtį ir prisikėlimą. Ačiū, kunigai, kurie esate solidarūs su vargstančiais ir suprantate, jog jūsų vieta yra ten, kur nurodė Jėzus Kristus. Per Nepriklausomybės laikotarpį daug kas norėjo, kad kunigai dirbtų Seime ir Vyriausybėje, kad kurtų ir vadovautų partijoms ir tokiu būdu padėtų Tėvynei. Jeigu Bažnyčia būtų paklausiusi šitų raginimų, praradimų kaina būtų neišmatuojama, nes už kunigų nugaros būtų vis vien sudarinėjami nešvarūs sandoriai, apvaginėjama valstybė, o kaltė būtų suversta kunigams. Kunigo tikroji vieta yra ten, kur kenčia žmogus. Vargšas būtų kunigas, jei jis savo gyvenimo prasmės ieškotų kitur, o ne šluostydamas kenčiančiųjų ašaras. Kristaus pavyzdys, kai jis mazgojo mokiniams kojas, tegu įkvepia kiekvieną iš jūsų visų pirma ieškoti pačių mažiausiųjų ir vargingiausiųjų mūsų brolių. Kas eina šiuo keliu, kunigyste niekuomet nenusivilia.

Mylimi tikintieji, šiandien noriu paraginti jus padėti kunigams jų misijoje. Nors kunigai ir pašaukti dideliam darbui, bet jie yra taip pat silpni, kaip ir jūs, jie dažnai kenčia susidurdami su žmonių abejingumu ir solidarumo stoka, kartais nusivilia kunigiškąja tarnyste, nes tikrai sunku tarnauti, kai ta tarnystė atrodo neneša trokštamų vaisių. Tais atvejais labai reikalinga gerų žmonių moralinė parama, kuri gražiausiai išreiškiama malda už kunigus ir aktyviai prisidedant prie parapijos bendruomenės gyvenimo.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą