ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Vysk. Jono Ivanausko konsekracijai
Kristaus Karaliaus iškilmė, 2003 m. lapkričio 23 d.
Kauno arkikatedra bazilika


Per Kristaus Karaliaus šventę Evangelijos skaitinys mums pasakoja apie suimtą, surištą ir į Piloto teismą atvestą Jėzų Kristų. Teisiamas Jėzus aiškiai paliudijo, jog jis yra karalius, tačiau jo karalystė esanti ne iš šio pasaulio. Jėzus sakė: "Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą". Šio karaliaus draugais esame visi, kurie priėmę Krikštą ir priklausydami Bažnyčiai bandome sekti už mus mirusįjį ir prisikėlusįjį Kristų.

Šių metų spalio 16 d. Šventasis Tėvas pasirašė dokumentą Pastores gregis ("Kaimenės ganytojai"), kuriame nagrinėjami vyskupų gyvenimo klausimai. Šis dokumentas buvo parengtas remiantis Vyskupų sinodo pasiūlymais. Šio 2001 m. vykusio Sinodo tema buvo "Vyskupas - Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas pasaulio vilčiai".

Po dviejų dienų - spalio 18-ąją - su dideliu džiaugsmu išgirdome žinią, kad Šventasis Tėvas nominavo vyskupu Kauno arkivyskupijos generalvikarą kun. Joną Ivanauską ir paskyrė jį Kauno arkivyskupo augziliaru. Šiandien susirinkome į jo konsekracijos iškilmę ne tik pasidžiaugti naujuoju ganytoju, bet ir pamąstyti, ką dabartinėje Bažnyčioje reiškia vyskupo tarnystė.

Posovietinėje Lietuvoje aiškiai juntama tendencija atmesti krikščioniškąsias vertybes; net tikinčiaisiais save laikantys žmonės dažnai turi miglotą Dievo suvokimą ir jų tikėjimas yra apmiręs. Bažnyčia daugeliui yra reikalinga tik krikštui ir laidotuvėms. Labai trūksta sąmoningų katalikų, prisiimančių atsakomybę už dabarties Bažnyčią; dažnai pasiduodama nesveikai kritikos madai ir jos smaigalys nukreipiamas į vyskupus bei kunigus. Todėl Šventasis Tėvas ir sako, kad vyskupų tarnystė visada buvo sunki, o šiandien yra ypač varginanti.

Šiandieniame pasaulyje žmonių viltys dažniausiai sudedamos į pinigus ir siekiama niekuo neribojamos asmeninės laisvės. Tai, kas vakar buvo absoliučiai nepriimtina ne tik krikščioniui, bet ir elementaraus padorumo besilaikančiam žmogui, šiandien bandoma įteisinti net įstatymais. Prisiminkime mėginimus įteisinti homoseksualų santuokas ar legalizuotą tautos žudymą alkoholiu. Nūdienos žmogus dažnai gyvena nepaisydamas Dievo įsakymų. Pakrikus moralei prarandama krikščioniška viltis, be kurios žmogus kamuojasi ir grimzta į dar didesnes klaidas.

Į šį sekuliarizuotą pasaulį vyskupas turi nešti krikščionišką viltį, besiremiančią Kristaus Evangelija, kurios centre stovi Jėzus Kristus - pasaulio Gelbėtojas. Evangelijoje šalia Kristaus visada matome silpnus ir įvairiausių bėdų kamuojamus žmones. Šitais žmonėmis rūpintis ir nešti jiems viltį Kristus įsteigė apaštališkąją Bažnyčią, kurioje vyskupai yra tiesioginiai apaštalų įpėdiniai. Jie neišrenkami, bet Romos vyskupo - šv. Petro įpėdinio - skiriami ir konsekruojami vyskupų rankų uždėjimu, kaip ženklu, kad jiems perduodama vyskupiškos tarnystės galia ir pareigos.

Šventasis Tėvas sako, jog vyskupo pareigų negalima traktuoti kaip grynai organizacinius uždavinius: vyskupas yra pašauktas artimiausiai sekti Kristų ir siekti asmeninio šventumo.

Dokumente Pastores gregis primenama, jog vyskupui geriausiai tinka biblinė Mozės figūra. Kaip Mozė buvo Dievo pašauktas mokyti, valdyti ir vesti išrinktąją tautą į Pažadėtąją žemę, taip ir vyskupas nuolatos turi būti Dievo artumoje, kad galėtų atstovauti gailestingajam dangaus Tėvui, šviesti Jėzaus meile ir būti geru Šventosios Dvasios įrankiu. Kaip Mozė po susitikimo su Dievu ant Sinajaus kalno nusileido spinduliuojančiu veidu, taip ir vyskupas turi šviesti savo ganomiesiems, dažnai slegiamiems šio pasaulio tamsos ir negandų. Vyskupas privalo būti šventas, nes jis tarnauja Bažnyčiai kaip mokytojas, pašventintojas ir vadas.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II skelbia, kad joks vyskupas negali užmiršti, jog šventumo viršūnė yra nukryžiuotajame Kristuje, jo aukščiausioje aukoje dangaus Tėvui. Todėl dalyvavimas Kristaus kančios slėpinyje privalo tapti karališkuoju vyskupo šventumo keliu. Taigi vyskupo neturėtų išgąsdinti jokie šmeižtai, prieštaravimai ar atviri persekiojimai.

Vyskupo vadove jo šventumo kelyje privalo būti Dievo Motina, kurios pavyzdžiu vyskupas kontempliuoja Dievo žodį ir mokosi būti ištikimu Jėzaus mokiniu, drauge su kitais vyskupais ir vienybėje su Petro įpėdiniu saugančiu gyvą Bažnyčios Tradiciją.

Tarp svarbiausių vyskupo šventumo priemonių privalo būti Dievo žodžio meditacija. Vyskupas drauge su savo kunigais ir tikinčiaisiais turi ne tik klausytis žodžio, bet tiesiog gyventi Žodyje, kad būtų jo maitinamas, kaip kūdikis motinos įsčiose.

Velykų slėpinys - mirtis ir prisikėlimas - buvo Gerojo Ganytojo Jėzaus Kristaus gyvenimo centras, todėl šio slėpinio sudabartinimas per švenčiamą Eucharistiją privalo tapti kiekvieno vyskupo gyvenimo ir veiklos centru. Vyskupas yra raginamas Eucharistinio Jėzaus artumoje mokytis meilės savo ganomiesiems iki visiško savęs atsižadėjimo.

Kunigas Jonas, ilgai maldoje svarstęs apie vyskupo tarnystės prisiimamą naštą, gerai suvokė ir sykiu prisiimamą atsakomybę už dabarties žmones Bažnyčioje ir šalia jos. Silpniems žmogaus pečiams ta našta būtų per sunki, todėl labai svarbus yra žmonių palaikymas, kurį jie išreiškia savo malda ir aktyviu dalyvavimu Bažnyčios gyvenime ir darbuose. Šią valandą visus kviečiu melstis, kad naujasis vyskupas į Jėzaus klausimą "Ar myli mane?" galėtų atsakyti: "Viešpatie, tu viską žinai, tu žinai, kad tave myliu!"

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą