ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Pilni Šventosios Dvasios
2003 m. Sekminės


Šventojo Rašto knyga „Apaštalų darbai“ pasakoja apie Sekminių stebuklą: Jėzaus mokiniai po Mokytojo dangun įžengimo buvo nusiminę, bet, vykdydami Jo nurodymą, susirinkę draugėn meldėsi. Sekminių dieną Dievo Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant mokinių, apdovanojo juos kalbų dovana ir neatpažįstamai perkeitė. Išsipildė tai, ką anksčiau buvo žadėjęs Kristus: Jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu. Kai ateis Globėjas <...> jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite...

Jėzus nepaliko savo mokinių vienų, kai jiems buvo sunku ir jie nebežinojo, ką daryti. Jis atsiuntė Šventąją Dvasią, kad ji gyventų ir veiktų juose, kad būtų jų Vadove, kai reikės skelbti Evangeliją ir Globėja, kai reikės kentėti, galbūt net mirti.

„Apaštalų darbai“ paliudija, kaip galingai veikė Dievo Dvasia Jėzaus mokinių gyvenime: anksčiau buvę bailūs, abejojantys ir silpni, dabar apaštalai drąsiai liudijo mirusį ir prisikėlusį Kristų. Po Sekminių stebuklo Petras kalbėjo miniai: Jėzų Nazarietį <...> jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo. Tą dieną prie Jėzaus mokinių prisidėjo apie tris tūkstančius vyrų.

Klausant pasakojimo apie pirmąsias Sekmines, taip ir norisi paklausti, kodėl gi Dievo Dvasia taip galingai neveikia mūsų gyvenime? Juk mes irgi esame Jėzaus mokiniai, ne mažiau reikalingi šviesos, padrąsinimo ir suraminimo. Surasti atsakymą į šį klausimą yra nepaprastai svarbu, nes tai padėtų ne tik išvengti lėkšto ir bevaisio gyvenimo, bet ir surasti aiškią viziją, kaip kokybiškai pakeisti mūsų krikščioniškąjį gyvenimą.

Ar apaštalai būtų gavę Šventosios Dvasios dovanas, jeigu būtų manę savo jėgomis galį padaryti viską, ką įsakė jų Mokytojas, - eiti į priešišką pasaulį ir jį tikrai laimėti Evangelijai? Tikrai Sekminių stebuklas nebūtų įvykęs. Pirmoji sąlyga, kurią turime išpildyti siekdami gauti Šventosios Dvasios dovanas, - tai gilus savo silpnumo ir nuodėmingumo išgyvenimas ir visiškas atsivėrimas Dievo veikimui. Kad Dievo Dvasia pradėtų veikti žmogaus gyvenime, pirmiausia reikia jos laukti ir ją įsileisti. Gerai apie save galvojantys ir savo jėgomis pasitikintys žmonės negali sulaukti Sekminių stebuklo, nes būdami taip nusiteikę patys susikuria nenugalimą kliūtį, sutrukdančią Šventajai Dvasiai ateiti į jų gyvenimą. Kad Dievas galėtų ateiti į mūsų gyvenimą, pirmiausia mums reikia atsikratyti klaidingos nuomonės apie save - savęs sureikšminimo ir pasipūtimo, tarsi būtume pasaulio centras, ir visa istorija suktųsi aplink mūsų asmenį. Štai kodėl Šventosios Dvasios dvelksmą dažniau pajunta nusidėjėliai, bet ne savo teisumu įsitikinę žmonės. Ir jie galėtų išgyventi Sekmines, jei pajėgtų tinkamai ir kukliai vertinti save, daugiau pasitikint ne savo gebėjimais, bet Dievo veikimu. Žvelgdami į dabartinės Lietuvos gyvenimą, negalime nepastebėti nerimą keliančių reiškinių. Vieni žmonės, spėję gerai įsitvirtinti materialiniame ir politiniame gyvenime, užmiršta ar net viešai atmeta Kristų, kaip nereikalingą priedą prie jų sėkmingo gyvenimo. Neseniai vienos partijos lyderis išnešė iš salės Rūpintojėlį - Jėzaus Kristaus skulptūrą, teigdamas, jog reikia ieškoti kito mąstymo ir būti labiau aktyviems. Bet juk Kristaus gyvenime net su žiburiu nerasi pasyvumo: jis net mirė ant kryžiaus už žmones. Argi daugiau žmonėms gero padaro politikai, nesirengią „mirti“ už kitus, t.y. gyventi ir darbuotis kitų labui, bet labai dažnai siekią egoistinių tikslų. Deja, su tokiu širdies nusiteikimu neįmanoma sulaukti Sekminių stebuklo.

Kur kas daugiau šiandienėje Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie nepajėgė susikurti nei gerovės, nei reikalingo saugumo, dauguma jų yra nusivylę. Gal šitie silpni, iš savo bėdų nepajėgiantys išlipti žmonės yra geriausiai pasiruošę priimti Šventosios Dvasios dovanas? Deja, ne kiekvienas silpnumas yra išganingas, nes, būdami varge, galime keiktis, kristi į neviltį ir žūti nuo savo bejėgiškumo. Tačiau, būdami silpni, mes galime pasitikėti Dievu, kuris yra ištikimas ir savo pažadų neatšaukia. Švč. Mergelė Marija, kaip ir visi jos laikų vargšai žmonės, gyveno labai vargingai, tačiau ji neužsisklendė nuo pasaulio, bet skubėjo padėti esantiems dar didesniame varge. Nuvykusi patarnauti giminaitei Elžbietai Marija pasakė tokius žodžius: Jis (Dievas) numeta galiūnus nuo sostų, o išaukština mažuosius (Lk 1, 52). Šiandien būtų pati palankiausia dirva Dievo Dvasios veikimui mūsų krašte, jeigu tik bandytume krikščioniškai išgyventi visa tai, kas vyksta aplink mus ir mūsų pačių gyvenime. Nesėkmės ir mūsų fizinis bei dvasinis silpnumas yra durys, pro kurias Dievas gali įžengti į mūsų gyvenimą, tik tas duris reikia atidaryti.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą