ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Arkivyskupijos šventė
2004 m. birželio 24 d., Kauno arkikatedra

Šiandien yra ne tik Jono Krikštytojo, bet ir Kauno arkivyskupijos šventė, nes Kristaus pirmtaką esame pasirinkę savo globėju. Ši diena yra proga pamąstyti ne tik apie Jono Krikštytojo gyvenimą bei misiją, bet ir apie savo, apie mūsų visų misiją dabartinėje Bažnyčioje.

Šv. Jonas Krikštytojas Lietuvoje yra vienas iš labiausiai pažįstamų šventųjų; daugelis vyrų, tame tarpe - mūsų vyskupas augziliaras ir aštuoni kunigai nešioja jo vardą. Kuo Jonas Krikštytojas yra aktualus šiandien? Ar verta mūsų amžiuje mokytis iš žmogaus, gyvenusio prieš du tūkstančius metų ir besimaitinusio skėriais ir laukinių bičių medumi? Tikrai verta. Pabandykime artimiau susipažinti su žmogumi, kurį angelas šitaip apibūdino: "Daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse".

Žmonijos išganymo plane veikia ne tik Dievas, bet neužmirštamas ir žmogus. Ateidamas į šį pasaulį, Dievas pakvietė Mariją, kad jinai sutiktų tapti Jėzaus motina ir Pagalbininke išganymo istorijoje. Panašią misiją Dievas paskyrė Jonui: ruošti žmones ir parodyti jiems pasaulio Gelbėtoją. Šią misiją Jonas puikiai atliko, kviesdamas žmones daryti atgailą ir parodydamas ateinantį Jėzų Kristų: "Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes".

Iš Jono Krikštytojo, tikriausiai, nesimokinsime jo itin kieto gyvenimo būdo, tačiau galime pasimokyti gyvenimą nepaversti alaus ir degtinės gėrimu. Tikriausiai, už savo įsitikinimus, kaip Jonas Krikštytojas, nepadėsime galvos po budelio kirviu, tačiau galime nebūti minkštakūniais, kuriuos madų ir šou verslo kūrėjai vedžioja po moralines pelkes.

Pirmiausia, Jonas Krikštytojas primena, kad kiekvienas Kristaus mokinys privalo žinoti, kokią misiją jam Dievas yra paskyręs šioje žemėje ir ją šventai vykdyti. Ta misija nebūtinai privalo būti kažkokie ypatingi darbai, tačiau kiekvienas į Kristų tikintis žmogus turi tarnauti kitiems žmonėms: tėvai - savo šeimai, kunigai - parapijai, valdininkai - piliečiams ir t.t. Mes nepadarysime to, ką padarė Jonas, daugybę Izraelio sūnų atversdamas į Viešpatį, bet mes galime gerai liudyti Jėzų Kristų ir tuo liudijimu paskatinti savo aplinkos žmones susimąstyti, kad, gal būt, verta įsileisti Dievą į savo gyvenimą, jei tas Dievas padeda žmogui būti nesavanaudžiu ir dalelę savo asmeniško gyvenimo ar asmeniškų gėrybių paskirti kitiems.
Šiandien arkivyskupijos Konferencijų salėje pagerbsime būrelį žmonių, kurie darė ir tebedaro gerus darbus. Suprantama, kad, pagerbdami tuos žmones, netvirtinsime, jog jie yra patys geriausieji iš visų, bet mūsų laikais, pažymėtais egoizmo ir hedonizmo ženklu, labai brangūs yra visi žmonės, kurie neplaukia pasroviui, bet bando palikti ryškius krikščioniško gyvenimo pėdsakus. Arkivyskupijoje turime labai daug žmonių, kurie nusipelno pagarbos. Jie darbuojasi socialinėje, karitatyvinėje, apaštalavimo, religinio švietimo ir kitose srityse. Turime nuostabiai gerų kunigų, seserų vienuolių ir nemažiau gerų pasauliečių. Gaila, kad šiandien per daug dėmesio kreipiama į tai, kas bloga ir purvina, ir permažai skiriama dėmesio darantiems gera. Arkivyskupijos diena tebūnie proga atidžiau pažvelgti į tuos, kurie Kristaus Evangelijos įkvėpti daro gerus darbus, tarnauja žmonėms ir neskaičiuoja savo nuopelnų.

Šiandienė Bažnyčia supama mirties kultūra alsuojančio pasaulio nebijo jokių negandų ir pralaimėjimų, nes ji remiasi ne į save, ne į amžių patirtį, bet į mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Tačiau mes, šitos Bažnyčios sūnūs ir dukros, esame atsakingi, kokį jos veidą mato ir matys nūdienos žmonės, kurie yra Dievui abejingi, o kartais net priešiški. Mūsų misija yra kažkuo panaši į Jono Krikštytojo misiją - parodyti Kristų mūsų dienų žmonėms, pasinėrusiems į malonumų ir naudos ieškojimą ir labai dažnai kenčiantiems dėl klaidingų pasirinkimų. Šv. Tėvas Jonas Paulius II kalba: "Daugelis vyrų ir moterų atrodo praradę orientyrus, netikri, be vilties <...> Rytojus dažnai rodosi blyškus ir netikras. Ateities veikiau bijomasi, negu trokštama. Tarp nerimą keliančių ženklų, kurie tai rodo, minėtina vidinė tuštuma, kankinanti daugybę žmonių, ir gyvenimo prasmės netektis. Prie šios egzistencinės baimės apraiškų bei padarinių pirmiausia derėtų priskirti dramatišką gimstamumo mažėjimą, pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą nuosmukį, sunkumą, jeigu ne tiesiog atsisakymą, įsipareigoti kam nors, įskaitant santuoką, visam gyvenimui" (Ecclesia in Europa). Šventasis Tėvas skelbia, kad mūsų viltis yra Kristus. Jis sako: "Su visa Bažnyčia kviečiu savo brolius ir seseris tikėjimu mokėti nuolatos visiškai pasitikint atsiverti Kristui ir leistis būti jo atnaujinamiems <...> žmogaus ateitis yra Kristus. Bažnyčia tiki, kad "nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti" (ten pat). Ar viltį praradę mūsų tautiečiai nėra laiko ženklas, kviečiantis mus nešti į jų tarpą didžiąją Viltį - Jėzų Kristų?

Evangelistas Lukas apie Joną Krikštytoją yra parašęs: "Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešojo pasirodymo Izraeliui dienos". Dykumoje Jonas ruošėsi savo misijai. Ten niekas nekliudė jam bendrauti su Dievu ir maldoje apmąstyti savo pašaukimą. Dykumoje Jonas suprato, kad Dievas žmogui yra viskas ir nelaimė nuo jo atsiskirti. Todėl iš dykumos atėjęs prie Jordano Jonas su didele dvasine jėga kvietė savo laiko žmones daryti atgailą ir laukti ateinančio Mesijo.

Mūsų laiko žmonėms trūksta "dykumos" - tylos ir maldos laiko; jie nuolat skuba, jų mintis užpildo dienos įvykiai ir rūpesčiai, televizija ir internetas, ir dėl to nelieka vietos maldai ir susimąstymui apie pačius svarbiausius dalykus - Dievą ir gyvenimo prasmę. Dėl šios priežasties net kunigai praranda dvasinę jėgą grumtis su blogiu ir vaisingai skleisti Evangelijos šviesą. Šiandien, švęsdami Jono Krikštytojo šventę, pabūkime jo artumoje ir iš jo pasimokykime, ko labiausiai reikia mums visiems, kurie nesame abejingi Tėvynės ir Bažnyčios reikalams. Kadangi šiandieniame pasaulyje beveik nieko negali padaryti pusėtini ir drungni tikėjime žmonės, prašykime vieni kitiems Šventosios Dvasios dovanų, kad patys augtume Kristaus meilėje ir ją liudytume savo darbais.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą