ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Sugrįžome į Europą
Homilija, pasakyta Kauno arkikatedroje 2004 m. gegužės 1 d.

Mylimi broliai ir seserys! Šią valandą susirinkome padėkoti Dievui už labai didelę dovaną mūsų Tėvynei: nuo šiandien drauge su kitomis devyniomis šalimis jau esame visateisiai Europos tautų šeimos nariai.

Į šią dieną mus vedė mūsų partizanų kraujas, kalėjimai ir Sibiro tremtis, Sausio 13-osios ir Medininkų aukos. Ėjome dirbdami ir kentėdami, bet skatinami vilties, kad kada nors būsime visiškai laisvi ir saugūs.

Ėjome į Europos tautų šeimą, ir mums vieni sakė, jog ten teka pieno ir medaus upės, kiti gąsdino, kaip anuomet Mozės pasiųsti žvalgai į Kanaano žemę savo tautiečius, kad ten nuėję pražūsime, nes „tas kraštas suryja savo gyventojus“, ir geriau būtų grįžti atgal. Daug kas panašiai įsivaizduodamas ir dabartinę Europą bandė mus įtikinti, kad geriausiai būtų grįžti ten, kur gyvenome penkiasdešimt metų prieš sausio 13-ąją.

Prisiklausę gąsdinimų ir melo daug kas pyko ant vedlių į Europą; jie elgėsi panašiai kaip Mozės laikų izraelitai, ketinę užmušti vedusius juos į laisvę. Anuomet Viešpats tautą apgaudinėjusiems žmonėms pasakė: "jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi lig vieno atsigulsite negyvi dykumoje.<...> Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėte, bus pagrobti, aš įvesiu, - jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote".

Taip Viešpats anuomet pasakė nedoriems kurstytojams. Nežinau, ką jis pasakytų šiandien žmonių protus maišantiems politikams, žūtbūt norintiems būti tautos vedliais, nors nežinantiems ar nenorintiems žinoti, kur reikia vesti tikros laisvės ir tikro gyvenimo trokštančius žmones.

Europos Sąjunga, į kurią jau atėjome, nėra rojus ir juo niekada nebus. Apskritai šioje žemėje rojaus būsena nepasiekiama, nes žmogus ją amžiams prarado per savo neklusnumą Dievui. Žemėje galima susikurti tik sąlyginai gerą gyvenimą, kuriame visada bus nerimo ir kančios.

Todėl Europos Sąjungoje nėra tekančių medaus ir pieno upių, tačiau ten yra tikrų krikščionių. Tenai būdami ir mes jausime savo žmogiškąjį orumą ir savo sąžiningu darbu galėsime kurti sau ir savo vaikams geresnį gyvenimą, nei jį turėjome ligi šiol.

Kalbėdami apie Europą, žmonės dažniausiai galvoja tik apie pinigus ir medžiagines gerybes ir užmiršta, kad didysis Europos turtas yra jos krikščioniškos šaknys, padėjusios amžių būvyje sukurti laisvą ir demokratišką visuomenę, kurioje yra gerbiamas kiekvienas žmogus. Todėl dabartinis Šventasis Tėvas nesiliauja kartojęs: "Trečiojo tūkstantmečio pradžios Europa, 'Atsigręžk į save! Būk savimi! Atrask savo ištakas! Atgaivink savo šaknis!'" (Apaštališkasis paraginimas "Ecclesia in Europa", 120).

Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyskupai šią savaitę susirinkę į Baltijos šalių vyskupų konferenciją pritarė savo tautiečių apsisprendimui įsijungti į Europos Sąjungą ir pasidžiaugė, kad po ilgų išbandymo metų nušvito naujo gyvenimo perspektyva. Tačiau ši perspektyva yra labai įpareigojanti.

Europai nereikia tinginių, vagių ir plėšikų; nereikia žmonių, praradusių tikrųjų vertybių suvokimą. Europa taip pat turi rimtų sunkumų. Ji daug kur klydo, kai nesivadovavo Dekalogu bei Kristaus Evangelijos šviesa, o kylančias problemas mėgino spręsti remdamasi tik savo žmogiškąja išmintimi. Tačiau Europos šalys susivienijo, kad tarp jų nebūtų konfliktų nei karų, kad visos drauge kurtų geresnį gyvenimą.

Lietuvai buvo svarbu įsijungti į Europos tautų šeimą, bet Europai ne mažiau svarbu, kad mes ateidami atsineštume didelį moralinį kraitį. Už auksą ir eurus yra brangesnės mūsų moralinės, vertybinės nuostatos. Todėl šiandien liūdina, kai net aukščiausi valdžios vyrai savo savanaudiškus siekius iškelia aukščiau už Dekalogą. Tai liudija pastarųjų mėnesių įvykiai. Europa mus pasitinka labai draugiškai. Koks bus mūsų indėlis, parodys atstovų į Europos Parlamentą ir Lietuvos prezidento, kuris mums atstovaus Europoje ir pasaulyje, rinkimai. Tai priklausys nuo mūsų visų pilietinio ir krikščioniško brandumo.

Bažnyčia trokšta padėti žmonėms susiorientuoti, kokia yra dabartinė situacija, kad Lietuvos gyventojai nepuoselėtų tuščių iliuzijų. Europa - tai ne Sovietų Sąjunga, todėl ant jos slenksčio reikia palikti vergo grandines ir sparčiau mokytis laisvo, garbingo gyvenimo taisyklių. Šiandien, pasidžiaugę Europos Sąjungos naryste, norime labai atsakingai esamiems ir būsimiems valdžios pareigūnams priminti: jei nepadėsite žmonėms atsistoti ant kojų, visokio plauko apgavikai vėl ims siūlys sovietinį rojų. Kas gali garantuoti, kad žmonės nepatikės šiais suvedžiotojais. Panašiais melagiais patikėjo izraelitai ir vos Mozės neužmušė akmenimis. Dievas, vesdamas išrinktąją tautą į Kanaano žemę, leido dykumoje numirti visiems, kurie neklausė jo balso, nuolatos priešgyniavo ir nepajėgė atsikratyti vergo dvasios. Todėl šiandien būtina ne tik svarstyti apie tai, kaip pasinaudosime Europos fondais, bet dar svarbiau rūpintis, kad Dekalogas ir jo šviesoje susiformuota sąžinė taptų kiekvieno mūsų savastimi.

Dėkodami Dievui už viską, leiskimės jo vadovaujami. Tada galėsime su psalmininku pasakyti: "Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau, nebūsiu nuviltas per amžius".

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą