ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Kovo 11-oji po keturiolikos metų
2004 m. kovo 11 d.


Kovo 11-oji geriausiai suprantama tiems, kurie okupacijos metais kentėjo ir patyrė didžiausius praradimus. Jeigu kas šito nepatyrė, siūlyčiau pažiūrėti neseniai sukurtą filmą "Vienui vieni". Kovo 11-oji yra brangi kiekvienam lietuviui, kurio širdyje rusena nors silpnutė meilė laisvai tėvų žemei.

Paskelbę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, mes ryžomės ilgai savo širdyse nešiotą, kalėjimuose bei tremtyse nenumarintą laisvės siekį paversti gyvenimu. Ačiū Dievui, kad dauguma anuometinės Aukščiausios Tarybos deputatų nesuabejojo dėl būtinumo paskelbti nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Visi Lietuvos žmonės žvelgė į ateitį, kurioje švietė nepriklausomos ir laisvos Tėvynės gyvenimo viltis, nors buvo sunku net įsivaizduoti, jog Lietuvoje neliks svetimos valstybės tankų ir jos mėlyno dangaus neraižys sovietų lėktuvai.

Keturiolika metų, skiriančių mus nuo tos reikšmingos datos, buvo pilni nevienareikšmių patirčių: atsivėrė valstybių sienos, širdyse netilpo laisvės džiaugsmas, lydėjo būsimų permainų viltis. Tačiau prabėgę metai buvo pilni nusivylimų, praradimų ir geliančio skausmo dėl padarytų klaidų. Tūkstančiams mūsų tautiečių sudužo viltys tik dėl to, kad kažką klaidingai pasirinko. Keturiolika metų mes augome kaip vaikai, kuriems trūko tėvų meilės. Ne visada jautėme, kad Tėvynė yra motina, nes kai kada dėl atsakingų žmonių kaltės ir apsileidimų ji atrodė panaši į pamotę, nematančią silpnų vaikų kančios. Be tėvų meilės vaikai dažnai užauga pikti, kompleksuoti, sunkiai prognozuojami. Ar ne tokie šiandien yra tie, kurie net valstybei svarbiais momentais vadovaujasi ne protu, bet destruktyviomis emocijomis, kurie savanaudiškus siekius iškelia aukščiau už Lietuvos valstybės interesus?

Į Kovo 11-ąją atėjome penkiasdešimt metų išnešioję laisvę savo širdyje kaip kūdikį. Atėjome įsitikinę, jog be laisvės negalime ir nenorime daugiau gyventi. Atėjome su viltimi, kad ją tikrai pasieksime. Todėl buvome vieningi ir stiprūs.

O dabar Kovo 11-ąją minime nuliūdę ir sutrikę, kaip Jėzaus mokinys Jonas, stovintis po Išganytojo kryžiumi ir vis abejojantis, ar nukryžiuotas ir mirštantis jo Mokytojas prisikels, kaip buvo žadėjęs. Be abejo, mes galėjome būti kitokie. Galėjome nujausti, kad laisvė nebus lengva. Galėjome numanyti, kad daugelis žmonių nenorės pakeisti savo gyvenimo būdo ir neatsakingai naudosis laisve. Jiems bus nė motais, kad kažkas šalia jų kentės ar bus praradęs viltį. Galėjome neužmiršti, kad kaimynai iš Rytų nepaliks mūsų ramybėje ir suras šimtus būdų sujaukti mūsų laisvės siekius ir pažadinti nelaisvės dienų ilgesį. Apie tai kalba dabartinė sumaištis daugelio lietuvių širdyse. Atlikti "Vilmorus" tyrimai liudija, kad net 53 procentai Lietuvos gyventojų mano, jog prie sovietų gyveno geriau. Argi dvasioje nepasimetęs žmogus gyvenimą be laisvės gali vadinti geru? Ar šitoks žmogus nėra blogesnėje padėtyje už tą paklydusį jaunuolį iš Kristaus palyginimo, kuris šlamštė kiaulių jovalą? Šis jaunuolis suprato, kad tikras gyvenimas gali būti tik tėvų namuose, bet ne čia - su kiaulėmis. Todėl jis kėlėsi ir pasakė: "Eisiu į tėvo namus!" Kiek dar reikės metų, kad būtume prisikėlę visi?

Daug kur galėjome būti kitokie, bet niekada nevėlu keistis. Yra pavojus, kad daug ką užmiršime ir ateityje ir vėl balsuosime už naujų gelbėtojų gražius veidus ir jų pažadų miražus, o paskui juos keiksnosime, jog priiminėja blogus įstatymus ir nesirūpina mumis. Tačiau nemiršta viltis, kad ateityje pasielgsime protingiau.

Ieškau atsakymo į klausimą, kodėl per keturiolika metų mus lydėjo tiek nesėkmių? Ar galėjo kai kas būti geriau? Tikrai galėjo, jeigu daugiau vietos būtume palikę Dievo veikimui, ypač mūsų pačių širdyse. Šito tikrai nepadarėme. Įvairių minėjimų metu aukojamos Mišios ar šventinami paminklai visiškai neliudijo, kad pasikeitė žmonių širdys ir atsikratyta vergo dvasios. Daugeliui vergiška dvasia buvo kaip kupra. Ji neleido naujomis akimis žvelgti į atgautą laisvę. Kovo 11-oji negalėjo mus nei išlaisvinti, nei pakeisti, galėjo tik padėti, o išlaisvinti gali tik tiesa ir Dievas. "Tiesa padarys jus laisvus",- skaitome Šventajame Rašte.

Politikai ir valdžios vyrai ne kartą tikėjimu tik bandė prisidengti, nes drauge su tikėjimo deklaracijomis buvo daromi ne Dievo, bet piktojo darbai. Šiandienė suirutė žmonių protuose ir širdyse liudija, kad daugelis neturi tikėjimo, nes kur yra tikėjimas, ten yra "meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, gerumas, romumas, susivaldymas" (plg. Gal 5). Jeigu save tikinčiaisiais laikantys žmonės gali kartoti fašistinius šūkius, jei gali agituoti minią nepaisyti valstybės institucijų teisėtų sprendimų, jei gali net girti pareigūnų daromus nusikaltimus, tai yra apgailėtini ženklai, apie kuriuos kadaise rašė apaštalas Paulius: "Broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tačiau šios laisvės vardan nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Bet jei vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti".

Ką darysime? Tikinčiųjų žmonių bendruomenė atsakingais Lietuvai momentais privalo Evangelijos šviesoje sverti savo kasdienį elgesį ir daromus sprendimus. Kaip anuomet Kovo 11-ąją žinojome, ką rinktis, taip ir šiandien nuoširdus tikėjimas turi padėti branginti ir ginti išsikovotą laisvę. Visų pirma šią laisvę apginti savo širdyse. Ypač kviečiu jaunimą auginti savo širdyse atsakingą ir gėrį kuriančią laisvę.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą