ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Dovana iš aukštybių
Sekminės, 2004 m.

Kristaus mokiniai išgyveno savo Mokytojo kančią, nukryžiavimą, prisikėlimą ir dangun žengimą. Šios patirtys mokinius pakeitė: sudužo puikybė, skatinusi juos laikyti save išskirtiniais žmonėmis. Tokiam Jėzaus mokinių mąstymui buvo palankios sąlygos: Galilėjos Mokytojas darė stebuklus - gydė, maitino, išvarinėjo demonus; jo kalbos ir nuostabūs darbai sutraukdavo tūkstančius žmonių. Daugelis jų slapta puoselėjo mintį apie greitą Izraelio išsigelbėjimą. Prie Jėzaus susispietęs būrelis mokinių visą laiką jautė savo išskirtinumą, tačiau Jėzaus nukryžiavimas kaip koks viesulas nušlavė netikras mokinių svajones, parodė, kad jie nėra didvyriai, bet silpni, dvasinę ramybę ir blaivų protą sunkiai išlaikantys žmonės. Šią mokinių būseną gerai nusako iš Jeruzalės į Emausą keliaujantys ir tarpusavyje besiginčijantys du Jėzaus mokiniai: "O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį" (Lk 24). Nelemti įvykiai apiplėšė ir apnuogino mokinių širdis, bet drauge paruošė juos Sekminių stebuklui. Šventoji Dvasia gali apdovanoti žmogų tik tuomet, kai jis yra pasirengęs dovanas priimti. Dvasinis sudužimas, padedantis žmogui nuolankiai vertinti save, yra ideali būsena Dievo Dvasios veikimui.

Jėzui įžengus į dangų, mokiniai meldėsi ir laukė Mokytojo pažado išsipildymo, pagal kurį jie turėjo būti pakrikštyti Šventąja Dvasia (plg. Apd 1). Apaštalų darbų knygoje skaitome: "Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems leido prabilti".

Dvasinio gyvenimo žinovai teigia, kad Šventosios Dvasios dovanų dėka žmogus išsilaisvina iš melo, kliudančio pažinti savo silpnumą ir pilnai suvokia Jėzų Kristų ir jo atneštąją Gerąją Naujieną. Gavę Šventosios Dvasios krikštą Jėzaus mokiniai ėjo į pasaulį liudyti už žmonių nuodėmes mirusį ir prisikėlusį Kristų, tačiau visa tai darė pasitikėdami ne savimi, bet Dievo Dvasios veikimu. Panašiai ir mes, leisdami Šventajai Dvasiai veikti mumyse, aiškiau suvokiame, jog be jos dovanų "viskas žmoguje skurdu, viskas - atvira žaizda" (Sekminių himnas). Tačiau dėl to, jog esame silpni, nenuleidžiame rankų, nes tikime, jog mums į pagalbą ateis Šventoji Dvasia - "sielų Ramintojas, mielas Atgaivintojas". Todėl pastaruoju metu pergyvenę didelį mūsų tautiečių susipriešinimą, turėtume ypač maldauti: "Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klystkelius nušviesk!"

Atkreipkime dėmesį į vieną būdingą nūdienos žmonių elgesio bruožą. Matome daugybę daromų klaidų, kurios atneša visuomenei didžiulę žalą, tačiau retai atsiranda žmonių, kurie prisipažįsta klydę ir elgęsi netinkamai. Priešingai, dauguma jų įsivaizduoja esą neklaidingi tiesos šulai, gyvenantys pagal sąžinę ir teisę, ir niekina kitus, kaip nesugebančius tvarkyti tautos gyvenimo. Kai žmonės pradeda šitaip manyti ir elgtis, visuomenėje įsiviešpatauja Babelio dvasia - sąmyšis ir nesusikalbėjimas, vedantis tautą į aklavietę. Šventajame Rašte tokia būsena nusakoma šitaip: "Viešpats sumaišė visos žemės kalbą, ir iš ten Viešpats išsklaidė juos po visą žemės veidą" (Pr 11). Patyrinėję, kokios priežastys verčia mūsų tautiečius bėgti į svetimus kraštus, savo nuostabai atrandame, kad jie siekia ne tik geresnio gyvenimo, bet tiesiog nori gyventi ir dirbti tenai, kur, kaip jiems atrodo, yra daugiau ramybės ir giedro dangaus. Bėgti iš namų, kai juose yra sunkumų, nėra teisingiausias sprendimas, bet žmones, kasdien susiduriančius su sunkumais ir dažnai matančius tik niūrų dangų, galima suprasti. Panašiai iš Jeruzalės į Emausą bėgo ir Kristaus mokiniai.

Šiandien kaip niekad turime maldauti Šventosios Dvasios dovanų sau ir visiems mūsų tautiečiams, kad visi suprastume, jog esame labai silpni, pažeidžiami, klystantys ir todėl labai reikalingi ne tik tarpusavio solidarumo, bet ir pagalbos iš aukščiau. Gavę Šventosios Dvasios dovanas mes niekuomet nedrįsime neniekinti kitus, bet stengsimės padėti silpnesniems už mus arba dar neatsivėrusiems Dievo šviesai.

Kai apaštalai išsiskyrė su savo Mokytoju, kai juos slėgė ne tik praeities išmėginimai, bet ir neaiški ateitis, jie meldėsi ir laukė Šventosios Dvasios atėjimo. Tuomet drauge su jais meldėsi Jėzaus Motina Marija. Jos tikėjimas nebuvo susvyravęs, nors jai teko kur kas didesni išbandymai. Savo malda ir buvimu ji stiprino mokinius ir padėjo jiems pasiruošti Sekminių stebuklui. Todėl Bažnyčia yra labai dėmesinga Jėzaus Motinai. Kiekvienas, kuris trokšta priartėti prie Jėzaus ir būti apdovanotas iš aukštybių, turėtų dažnai prisiminti Vakarienės menėje su mokiniais besimeldžiančią Dievo Sūnaus Motiną.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą