Kauno arkivyskupija

archyvas

užsisakyti naujienas

klausimai ir atsakymai

nuorodos

medis

paieška

www.katalikai.lt

Arkivyskupo tekstai

Šiluvos piligrimai
Arkivysk. S. Tamkevičiaus kalba Šiluvos piligrimams 2004 m. rugpjūčio 29 d.

Mūsų kelionės į Šiluvą - tai Dievo Motiną mylinčių žmonių piligriminių žygių tęsinys. Jau daug amžių piligrimai keliauja į Šiluvą, garsėjančią Dievo malonėmis. Piligriminės kelionės primindavo, kad šioje žemėje žmogus neturi pastovaus būsto, bet eina į amžinuosius Tėvo namus. Be to, jos turėjo gilią atgailos žymę: žmonės troško atsiteisti Dievui už savo nuodėmes. Lankantieji Šiluvą stengdavosi atlikti išpažintį ir apgailėti padarytas kaltes. Piligrimai atvykdavo padėkoti Dievui už gautas malones, dvasiškai sustiprėti ir paprašyti dangaus pagalbos sau ir savo artimiesiems. Po Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 1608 metais Šiluva tapo stipriu traukos centru.

Per sovietinę okupaciją, ypač Stalino laikais, organizuotos piligriminės kelionės į Šiluvą Lietuvoje buvo nutrūkusios, nes okupantas siekė iš žmonių sąmonės išrauti tikėjimą, o iš viešojo gyvenimo - matomas jo apraiškas. Buvo draudžiamos religinės eisenos, naikinami kryžiai, neleidžiama net skambinti varpais. Tačiau draudimai nesunaikino nei tikėjimo, nei žmonių laisvės troškulio. Pamažu budo tautinė ir religinė sąmonė ir vėl prasidėjo maldingi žygiai į Šiluvą. Žmonės suvokė, kad okupantas gera valia negrąžins tautinės ir religinės laisvės, - jos turėsime tiek, kiek išsikovosime. Tokiu būdu praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėtos piligriminės kelionės iš Tytuvėnų į Šiluvą. Šalia grynai religinio turinio šios kelionės turėjo ir rezistencinį atspalvį. Dalyvaudavo patys sąmoningiausi ir drąsiausi tikintieji, rizikavusieji užsitraukti sovietinės valdžios nemalonę, o gal ir tiesioginę bausmę. Anuomet eidami į Šiluvą žmonės ypač melsdavosi už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Ši laisvės malda subrandino mūsų tautiečius Baltijos keliui, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d. susikibę rankomis nuo Vilniaus iki Talino pasakėme sau, Kremliui ir pasauliui - mes norime ne suvereniteto, bet visiškos laisvės. Už piligrimines eisenas daugiausia okupantų neapykantos užsitraukė Eucharistijos bičiuliai - patys sąmoningiausi Bažnyčios nariai, ugdę savo tikėjimą pogrindžio sąlygomis. Jie būdavo tardomi, o jų vadovai baudžiami. Ne vienam organizatoriui piligriminė kelionė į Šiluvą užsibaigė KGB rūsyje ir Rusijos lageriuose. Neužmirštama praeitis byloja apie blogio ir gėrio kovą Tėvynėje, apie žmonių ištikimybę religinėms ir tautinėms vertybėms, kurių nūnai labai pasigendame.
Evangelijoje randame pasakojimą apie svečius, kurie "rinkosi pirmąsias vietas prie stalo" (Lk 14). Šitai matydamas Jėzus patarė elgtis kitaip - nesisėsti pirmoje vietoje, kad kartais šeimininkas nepaprašytų pasislinkti. Šis Jėzaus patarimas yra pamoka ir mums, kaip reikia elgtis gyvenant laisvėje. Gaila, kad šios pamokos daugelis žmonių nėra išmokę: jie nesiskaitydami su priemonėmis kovoja už pirmąsias vietas politinio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Pergalės Seimo rinkimuose siekiantys naujos populistinės partijos atstovai siūlo nemokamai kasdien per Šilinių atlaidus vežti žmones į Šiluvą, vildamiesi laimėti jų balsus. Siekiantieji valstybėje pirmųjų vietų kalba apie nesavanaudišką tarnavimą žmonėms ir beveik stebuklingą valdymą, kurio metu bus išpildyti visi žmonių norai. Sunku atsikratyti abejonės, kad siekiama ne Lietuvos žmonių labo, bet veikiama dėl grynai savanaudiškų paskatų.

Nepaisant įstojimo į Europos Sąjungą daugelis Lietuvos žmonių abejoja, ar jų gyvenimas keisis į gera. Per kiekvienus rinkimus daug balsų gauna visokios rūšies radikalai ir pažadų dalytojai, kurie pasinaudoja žmonių nusivylimu ir žada jiems aukso kalnus. Tikintys į Dievą žmonės negali prarasti vilties, nes ji remiasi į Jėzų Kristų. Jie žino, kad Dievas yra toji uola, ant kurios pastatyto namo negali sugriauti jokios audros. Šią krikščioniškos vilties jėgą patvirtina mūsų tremtinių, partizanų ir visų kovojusių už laisvę gyvenimo patirtis. Jie pakėlė didelius išbandymus, bet niekuomet už skanaus valgio šaukštą, kaip Ezavas, nepardavė savo pirmagimystės - meilės Tėvynei ir ištikimybės Dievui.

Sovietmečiu puikiai matėme totalitarinės valstybės jėgą, kurios bijojo net stiprios pasaulio valstybės. Tuomet savo viltis sudėjome ne į pasaulio galinguosius, bet ėjome pas dangiškąją Motiną ir, šalia kitų maldavimų, prašėme laisvės. Šiandien jaučiamės ne mažiau silpni, kaip anuomet. Žmonės supriešinti, sąmoningai klaidinamai, papirkinėjami, kad tik būsimuose rinkimuose būtų balsuojama už naujus ir net neprašomus tautos gelbėtojus. Todėl melsdami sveikatos ir Dievo Motinos globos savo šeimoms, turėtume neužmiršti svarbiausio prašymo, kad Švč. Mergelė Marija, globojusi pasaulio Gelbėtoją, šiandien globotų mus visus ir mūsų Tėvynę. Ypač melskimės, kad Lietuva amžiams atsikratytų visų netikrų gelbėtojų, ypač ateinančių iš Rytų. Juk Šiluvoje rusų žandarai traukdavo maldininkams iš rankų lietuviškas maldaknyges.

Rugsėjo 8-ąją - per Marijos Gimimo šventę - pradėsime didžiuosius Šilinių atlaidus. Pamąstykime apie tautos dvasinį atsinaujinimą, be jo vargu ar galima tikėtis, kad dangus išklausys mūsų maldas. Melsdamiesi už Lietuvos dvasinį prisikėlimą, turime melstis ir už asmeninį kiekvieno mūsų prisikėlimą. Šventasis Tėvas, siekdamas Bažnyčios narių atsinaujinimo, paskelbė naujus Eucharistijos metus, prasidėsiančius spalio mėnesį. Todėl labai kviečiu per Šilinių atlaidus ir per Eucharistijos metus apmąstyti, kaip vaisingiau pasinaudoti Dievo meilės slėpiniu - Eucharistija.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą