ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Laisvės ir Nepriklausomybės diena
Homilija Kauno arkikatedroje per Vasario 16-osios minėjimą, 2004


Švęsdami Vasario 16-ąją pirmiausia turime padėkoti Dievui už laisvės dovaną. Turime padėkoti visiems, kurie per tautos istorijos vingius, per visas okupacijas liko ištikimi Tėvynei, brangino lietuvišką žodį ir tradicijas, kovojo ir net žuvo už laisvę. Turime nulenkti galvas prieš tuos, kurių pastangomis ir pasiaukojamu darbu stiprėjo nepriklausoma valstybė.

Laisvė yra didelė Dievo dovana žmogui. Tačiau laisvas žmogus gali būti gundomas, kad geriau soti nelaisvė už laisvę su nesibaigiančiais rūpesčiais ir vargais. Panašiai buvo gundomi per dykumą į Pažadėtąją žemę keliaujantys izraelitai. Laisvė jiems buvo brangi, bet alkis ir troškulys, kurį reikėjo kasdien kęsti, atrodė esą per didelė kaina už laisvės miražą.

Šiandien daugelis tvirtina, jog pavargo nuo korupcijos, nuo netikrų pažadų, nuo kelis mėnesius visus varginančio skandalo. Šiuose žodžiuose kaip aidas nuskamba, jog kai kas pavargo nuo laisvės. Ji tikrai atnešė daug išmėginimų, ir kai kas net suabejojo Tėvynės europietišku pasirinkimu.

Krikščionis - tai žmogus, einąs per gyvenimą lydimas Jėzaus Kristaus. Kartais atrodo, jog nelaisvės metais buvome arčiau prie Viešpaties nei dabar. Mat tada buvome įsitikinę, kad be Dievo pagalbos blogio imperija nesubyrės, kadangi ji buvo per daug galinga, o mes - per silpni. Anuomet meldėmės Sibiro lietuvaičių žodžiais: "Viešpatie, sutrumpink bandymų dienas <...> išlaikyk mus visus gražiai ateičiai". Dabar, turėdami laisvę, patikėjome, jog gebėsime be Dievo, tik savo jėgomis pasinaudoti laisvės galimybėmis ir susikurti visokeriopai laimingą gyvenimą. Patikėjome ir nusivylėme.

Nusivylimas temdo dabartinį mūsų gyvenimą ir kenkia pozityviam kūrybiniam darbui. Viską kritikuoti, niekinti, bėgti iš Tėvynės - tai neteisinga ir nekrikščioniška. Net jei visi nusiviltų, tikintis žmogus neturėtų nuleisti rankų.

Daug kartų nusivylėme partijomis ir valdžios vyrais, per daug nesusimąstydami balsuodavome už juos. Tikintis žmogus turi pasitikėti Dievu labiau nei žmonėmis, todėl bet ką spręsdamas privalo vadovautis ne emocijomis, bet tikėjimo nušviestu protu. Toks žmogus nesiduos nei kurstomas, nei suvedžiojamas. Jis nebučiuos jokio politiko portreto ir neis ten, kur kunkuliuoja aistros, bet tyli protas.

Šiandien Valstybės atkūrimo dieną temdo didelis žmonių supriešinimas. Šis supriešinimas kyla ne iš meilės Tėvynei ir netarnauja jai. Siekiama paprastus žmones supriešinti su vadinamuoju tautos elitu. Šiuo keliu ėjo daugelis pasaulio diktatorių, o kruvinus jų veiklos vaisius matė XX amžiaus žmonės. Mes juos taip pat prisimename. Mūsų, tikinčiųjų, pareiga elgtis taip, kad dirbtinis žmonių supriešinimas nesulauktų nė mažiausio mūsų palaikymo.

Labai pavojingas mūsų Tėvynei svarbiausiųjų valstybės institucijų niekinimas, nenoras priimti jų sprendimus ir bandymas įteigti, kad paskutinis žodis priklauso "tautai". Sakant "tauta", turima mintyje žmonių minia, kuri kurstoma priešintis demokratinės valstybės teisėtų institucijų sprendimams. Mes, tikintieji, negalime pritarti žmonių kurstymams ir mums nepakeliui su tais, kurie teisę nori pakeisti jėga, nes tai tarnautų ne Lietuvos žmonių interesams.

Ne už kalnų mums reikės laikyti vieną didelį egzaminą, nes, atrodo, netruks politikų, žadančių aukso kalnus ir tokiu būdu bandančių mūsų pilietinį sąmoningumą. Noriu tikėti, kad nė vienas tikintis žmogus neskubės patikėti pažadų dalytojams ir tokios rūšies politikams į Europą einančios Lietuvos ateities.

Kai kas klausia, su kuo šiandien Bažnyčia? Bažnyčiai yra brangūs visi jos vaikai, o ypač tie, kurie kenčia ir nesijaučia saugūs. Todėl Bažnyčia visada tarnaus silpniausiems ir rems tuos, kurių pastangos bus aiškiai nukreiptos į tai, kad Lietuvos žmonės būtų saugesni ir geriau gyventų.

Šią valandą kupini džiaugsmo ir dėkingumo Dievui už laisvės bei nepriklausomybės dovaną, savo rūpesčius ir viltis patikėkime Tam, kuris mus mylėdamas mirė ant kryžiaus. Švęsdami Eucharistiją, mes vienijamės su mirusiu ir prisikėlusiu Kristumi. Ši vienybė yra mūsų ramybės ir vilties pagrindas. Per Mišias linkėdami vieni kitiems ramybės, pasidalykime vieni su kitais geresnio gyvenimo viltimi.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą