ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai
ir raštai | Arkivyskupo
tekstai | Tarnybų
dokumentai | Pastoracinė
medžiaga | Informacinė
medžiaga | Kauno
arkivyskupijos naujienos
Arkivyskupo
tekstai
Ganytojo
žodis
KRISTUS PRISIKĖLĖ!
Velykinis sveikinimas (2004 m. Velykos)
Džiaugsmu spinduliuoja mūsų veidai, kai po gavėnios
rimties švenčiame Kristaus prisikėlimo šventę. Velykos
skelbia ne tik Kristaus, bet ir mūsų būsimąjį prisikėlimą.
Ši šventė kviečia mus, kaip moko apaštalas Paulius,
švęsti "šventes ne su senu raugu, ne su blogybės
ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir
tiesos duona" (1 Kor 5, 7-8). Mes esame kviečiami
prisikelti iš nuodėmės ir tapti naujais žmonėmis. Mums,
tikintiesiems, Velykos nėra margučių ir pavasario šventė.
Velykos mums - tai prisikėlęs Kristus, kuris "mus
išvedė: iš vergijos į laisvę, iš liūdesio į džiaugsmą,
iš gedulo į šventę, iš tamsos į šviesą, iš vergovės
į atpirkimą. Todėl jam šaukiame: "Aleliuja!"
(iš liturginio himno).
Sveikinu jus, brangieji žmonės, su šia Kristaus pergale,
kuri yra ir kiekvieno mūsų būsimosios pergalės laidas.
Noriu palinkėti ne tik sveikatos, ramybės ir džiaugsmo,
nes to linkėti būtų per maža ir banalu. Todėl linkiu
visiems patirti prisikėlusiojo Jėzaus meilę ir palaimingąjį
Prisikėlusiojo veikimą jūsų gyvenime.
Velykų rytas, apie kurį pasakoja prisikėlimo liudytojai,
pakeitė ne tik tuščią Viešpaties kapą mačiusias moteris,
bet ir visą pasaulį. Apsireiškęs Viešpaties angelas
pasiuntė moteris pranešti Jėzaus mokiniams, kad Jėzus
prisikėlė. Netikėta žinia apstulbino mokinius, bet neįtikino
jų, kad tas, kurį jie buvo matę nuplaktą ir prikaltą
prie kryžiaus, galėjo prisikelti. Jiems rūpėjo savo
akimis pamatyti tuščią kapą, tačiau ir to buvo per maža.
Reikėjo, kad Jėzus jiems apsireikštų kaip mirtį nugalėjęs
Viešpats, kad parodytų savo žaizdas, valgytų drauge
su jais, kaip valgė prieš savo kančią Paskutinės vakarienės
kambaryje.
Prisikėlęs Kristus sugrąžino tikėjimą visiems, kurie
buvo atviri prisikėlimo žiniai. Petras, tik vakar bailiai
išsigynęs Kristaus, Velykų rytą bėgo prie jo kapo. Jis
pats norėjo pamatyti ir prisiliesti prie visko, kas
galėtų sugrąžinti viltį. Petras pamatė ir tapo Viešpaties
prisikėlimo liudininku. Todėl Sekminių dieną pagrindinėje
Jeruzalės aikštėje jis susirinkusiems žmonėms kalbės:
"Jėzų Nazarietį <...> jūs nedorėlių rankomis
nužudėte, prikaldami prie kryžius. Dievas jį prikėlė
<...> ir mes visi esame šito liudytojai"
(Apd 2).
Tik ką pasibaigė gavėnia, turėjusi padėti mums pasirengti
švęsti Velykų slėpinį. Pagal įstatymo reikalavimą Velykų
išvakarėse žydų moterys apeidavo visas namo kerteles,
surinkdavo net mažiausius raugintos duonos trupinius
ir juos sunaikindavo, kad Velykas galėtų švęsti su nerauginta
duona. Šiandien mums šis Senojo Įstatymo paprotys yra
tik simbolis, raginantis visa, kas mūsų širdyse buvo
sena ir bloga, surinkti, išmesti ir įsileisti prisikėlusįjį
Kristų. Tik šitai atlikę, pajusime tikrąjį Velykų džiaugsmą.
Sveikinu, kurie tai jau padarėte.
Šiemet Velykos ypač džiaugsmingos. Buvo laikas, kai
lietuviai Velykas švęsdavo net lageriuose ar Sibire.
Velykų rytą daugelis baimindavosi ateiti į bažnyčią
ir tik iš tolo klausydavosi Prisikėlimo varpų gaudimo.
Šiandien esame ne tik laisvi, bet sulaukėme dienos,
apie kurią neseniai negalėjome net pasvajoti - mes tapome
galingiausios pasaulyje gynybinės organizacijos nariai,
o kitą mėnesį būsime priimti į Europos tautų šeimą.
Dėkojame Dievui, kad sulaukėme šios valandos, suteikiančios
naujo ir geresnio gyvenimo viltį.
Kristaus prisikėlimas yra istorinis, prieš du tūkstančius
metų įvykęs faktas. Tačiau mūsų dvasinis prisikėlimas
nėra ir negali būti vienkartinė, tik per Velykas prisimenama
pastanga, tai - kasdien besitęsianti tikrovė. Pasaulis
kasdien grasins numarinti mūsų dvasią - pripildyti ją
rūpesčių, baimių ir net nuodėmių, todėl mums kasdien
reikia vis iš naujo atsigręžti į prisikėlusįjį Kristų,
kad drauge su juo būtume drąsūs ir stiprūs. Kad būtume
prisikėlimo vaikai, pasiryžę kurti naują, laisvą ir
šviesų gyvenimą.
Kauno arkivyskupas metropolitas
<< atgal
į sąrašą
|