ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kauno arkivyskupijos sielovados apžvalga
Kauno arkivyskupijos diena, 2005 06 24

Švęsdami Kauno arkivyskupijos globėjo šv. Jono Krikštytojo iškilmę pasižvalgykime aplinkui: pasidžiaukime laimėjimais, drąsiai pažvelkime į nesėkmes ir bent šiek tiek paplanuokime ateitį.

Oficialios statistikos duomenimis, Kauno arkivyskupijoje gyvena per 500 000 katalikų, tačiau daugelis jų neturi tvirtų tikėjimo pagrindų, todėl praktikuojančių ir remiančių bažnytinę veiklą tėra apie 20-30 procentų. Kitus tikinčiuosius su Bažnyčia sieja labai silpnas ryšys - krikščioniškoji tradicija, pasireiškianti Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo, Santuokos, laidotuvių ir didžiųjų švenčių progomis.

Tikinčiųjų bendruomenės nėra stiprios. Sovietmetis padarė savo juodą darbą, o Nepriklausomybės metais padėtis pasikeitė į gera tik ten, kur dirbo labai uolūs kunigai. Daugelis tikinčiųjų neturėdami tvirtų tikėjimo pagrindų net nesupranta, ką reiškia priklausyti savo parapijos bendruomenei. Jiems atrodo, kad pakrikštyti kūdikį ar susituokti galima bet kurioje gražesnėje bažnyčioje. Todėl klebonai skundžiasi (cituoju): "Kaip sukurti parapijos bendruomenę, jei lankant parapiją žmonės neranda laiko priimti kleboną, jei nuo Pirmosios Komunijos nebuvę bažnyčioje, jei nepažįsta savo klebono ir pas jį apsilanko tik tuomet, kai norint susituokti kitoje bažnyčioje reikia pažymos". Kiek daug tiesos ir nerimo šiuose žodžiuose!

Maža to, atsirado savaip tikinčiųjų kategorija. Šie žmonės mano, kad religinėms apeigoms atlikti bažnyčia net nėra reikalinga, nes kodėl, pavyzdžiui, nepasikrikštyti įbridus į ežerą ar nesusituokti, kad ir ant Baltijos jūros kranto ar Trakų pilyje?!

Tačiau Kauno arkivyskupijoje yra šaunių dvasininkų, seselių vienuolių ir pasauliečių, gebančių gražiai dirbti ir aukotis dėl Kristaus Evangelijos pergalės žmonių gyvenimuose. Tokio pasiaukojimo ir tokios nesavanaudiškos meilės daugelis galėtų mums tik pavydėti. Jeigu svarbiuose valstybės postuose dirbtų panašūs žmonės, šiandien mums nereikėtų dėl daug ko dejuoti.

Arkivyskupijos sielovados baruose dirba klebonai, rektoriai, kapelionai ir jiems talkinantys pasauliečiai. Visi šie žmonės sukuria tam tikrą Bažnyčios įvaizdį, pagal kurį sprendžiama, ko ji verta. Apgailėtini visi atvejai, kai nepaisant sielovados gairių Bažnyčiai padaroma didelė žala. Turiu galvoje tuos atvejus, kai žmonės pastebi, jog parapijos kunigai visas religines apeigas, taip pat ir Eucharistijos šventimą, atlieka skubotai ir didžiausias jų rūpestis - aukos. Praėjusiais metais ne vieną kartą tikintieji piktinosi pastebėję ganytojų menką dėmesį dvasiniams dalykams ir padidintą - aukoms.

Giliausia mano padėka tiems kunigams, kurie sugebėjo tarnauti tikintiesiems duodami šviesų pavyzdį, kas jų gyvenime yra svarbiausias prioritetas.

Noriu pasidžiaugti, kad daugumoje parapijų rūpestingai vykdoma katecheze, rengiant vaikus Pirmajai Komunijai ir jaunimą - Sutvirtinimui. Žinoma, pasitaikydavo pavienių apgailėtinų atvejų, kai kunigai leisdavo eiti sakramentų neparengtus kitų parapijų vaikus. Ačiū Dievui, arkivyskupijoje jau baigia išnykti paprotys jaunimą Sutvirtinimui siųsti į svetimas parapijas.

Jei vaikų ir jaunimo katechezės srityje matoma žymi pažanga, to negalėčiau pasakyti apie suaugusiųjų katekezę. Suprantama, kad ji yra žymiai sunkesnė, nes suaugusiuosius sunkiau "pagauti" ir sudominti dvasiniais reikalais.

Kelioms labai svarbioms sielovados sritims buvo skirta per mažai sielovadinio dėmesio. Tai alkoholizmas ir gyvybės nebranginimas. Turbūt ir kunigams kartais atrodydavo, kad kova su girtavimu, abortais ir šeimų irimu yra vos ne donkichotiška. Iš tikrųjų nelengva priešintis blogiui, ypač kai jis yra organizuotas ir už jo - pinigai. Tačiau bet kokiu atveju nepateisinama, jei klebonijoje vartojami stiprūs alkoholiniai gėrimai arba kunigas yra apleidęs solidžią katechezę, vengia kalbėti apie Dešimt Dievo įsakymų.

Daug gerų darbų nuveikė Šeimos, Katechetikos, Jaunimo ir Evangelizacijos centrai. Sėkmingai buvo vykdoma Katechumenato programa. Atsigaivindavome Gyvųjų akmenų organizuojamose Atsinaujinimo dienose. Daug padėkos žodžių susilaukė Marijos radijas, ypač pradžiugindavęs dvasinių vertybių ieškančius žmones ir ne visada pajėgiančius dvasinio peno pasisemti savo parapijos bažnyčiose. Visą sielovados darbą rėmė žmonės, kasdien Kauno arkikatedros koplyčioje adoruojantys Eucharistiją.

Praėjusiais metais pamažu vyko pasirengimo Sinodui darbai. Džiaugiuosi vykdomais darbais, bet drauge nerimastauju, nes visose grandyse matau tam tikro aplaidumo, pratęsiančio pasirengimo laikotarpį ir sudarančio įspūdį, kad kartais pritrūkstama ištvermės.

Pasirengimo Sinodui darbus reikia žymiai pagreitinti. Už šį procesą yra atsakingi ne tik vadovaujantieji Sinodo darbams, bet ir klebonai, dėl kurių laiku negrąžinamų dokumentų stringa galutinis jų parengimas. Tačiau nereikia pervertinti būsimojo Sinodo ir laukti, kad tarsi nuo tada bus galima pradėti svarbiausius sielovados darbus. Dirbti reikia dabar, nes ko nepadarysime šiandien, niekuomet nebus padaryta.

Labai daug dėmesio reikia skirti šeimoms palaikyti ir pašaukimų sielovadai. Reikia ne tik maldos, bet ir labai konkrečių darbų.

Viena iš svarbiausiųjų sričių - reevangelizacija. Mes negalime būti ramūs, matydami tautiečius be aiškaus tikėjimo ir besiblaškančius tarp Bažnyčios, Rytų religijų, pagonybės ar okultizmo.

Sielovadininkų norai jėga, t. y. Bažnyčios įstatymais, pririšti šiuos tikinčiuosius prie savo bendruomenių, kad jie visais reikalais kreiptųsi tik į savo parapijų bažnyčias ir remtų jas aukomis, yra nerealūs ir iš anksto pasmerkti nesėkmei. Šitaip elgiantis žmonės ne tik nelaimimi parapijos bendruomenei, bet ir nutolinami nuo tikėjimo, nes jiems atrodo, kad kunigams jie reikalingi tik dėl pinigų. Kunigai tai turėtų labai gerai suprasti, permąstyti padarytas klaidas ir keisti sielovados strategiją. Žmones reikia šviesti, katechizuoti, pagarbiai su jais bendrauti ir rodyti apaštalo Pauliaus pavyzdį. Pirmųjų amžių tikintiesiems kažkodėl nekildavo klausimas, kas rūpi Pauliui: pinigai ar Evangelijos skleidimas.

Viliuosi, kad greitai galėsime pradėti ruošti nuolatinius diakonus, nes statutas yra užbaigtas ir belieka palaukti, kol Vatikanas jį patvirtins.

Dvasininkai Bažnyčioje yra labai svarbūs, tačiau ne mažiau svarbūs yra ir pasauliečiai. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kiek daug tikinčiųjų bendruomenėse nuveikia pasauliečiai, kurie pažinę Kristų užsiangažuoja jo misijai.

Šv. Jono Krikštytojo pavyzdys Kauno arkivyskupijai yra be galo brangus. Gerai įsižiūrėkime į jį. Apsivilkęs kupranugario vilnų apdaru, besimaitinantis skėriais ir lauko medumi, pilnas Dievo Dvasios Jonas skelbia atgailą ir ruošia Jėzui kelią. Ar galėtume tikėtis sėkmės, jeigu, užuot rūpinęsi prisipildyti Dievo Dvasios, rūpintumėmės prisipildyti pasaulio dvasios? Bažnyčia visuomet kentėdavo, kai jos nariai užmiršdavo Evangelijos pamokas. Todėl kviečiu švenčiant arkivyskupijos dieną atnaujinti savyje Jono Krikštytojo dvasią ir drąsiai liudyti Dievo Avinėlį Jėzų Kristų, naikinantį pasaulio nuodėmę.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą