ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Viešpaties kunigai
2005 m., Didysis ketvirtadienis

Šiandien minime Kunigystės ir Eucharistijos sakramento įsteigimo dieną. Dėl šios priežasties prie altoriaus matome vos ne visus Kauno arkivyskupijos kunigus, susirinkusius padėkoti už kunigystę ir Eucharistijos dovaną. Kunigai atnaujins savo kunigystės pažadus ir bus pašventinti aliejai, naudojami teikiant šventus sakramentus.

Šiemet Šventasis Tėvas vėl parašė kunigams laišką, kuriame kalba apie jiems būtiną šventumą: "Mes, kunigai, esame šio švenčiausiojo slėpinio celebrantai ir sergėtojai. Šis mūsų ryšys su Eucharistija taip pat reikalauja iš mūsų "švento" gyvenimo. Šiuo šventumu turėtų spindėti visas mūsų gyvenimo būdas ir pirmiausia Mišių šventimo būdas" (Jono Pauliaus II laiškas, 6). Popiežius primena ir skatina, kad kunigų gyvenimas atitiktų tai, ką jie atlieka prie altoriaus ir kad prie altoriaus jie su didžiausia pagarba švęstų Mišių auką.

Kunigystė yra ne tik didelė Dievo dovana, bet ir didelis įpareigojimas. Kunigas negali jaustis kunigu tik prie altoriaus ar kai teikia Atgailos sakramentą. Jis yra kunigas visada ir visur. Savo nelaimei kunigas gali užmiršti kunigystės didybę, tačiau žmonės šito niekuomet neužmiršta ir pagrįstai nori kunigo asmenyje matyti patį Kristų. Šventasis Tėvas primena: "Laikotarpiu, kai sparčios kultūrinės bei socialinės permainos silpnina tradicijos pajautą ir pirmiausia jaunajai kartai kelia pavojų prarasti ryšį su savo šaknimis, kunigas pašauktas jam patikėtoje bendruomenėje būti žmogus, ištikimai primenantis Kristų".

Kunigas visuomet veikia ne savo, bet Kristaus vardu. Į Dievą tikintis žmogus žino, kad Kristus savo mokiniams davė teisę ir galią išrišti iš visų nuodėmių, todėl ne kunigas, bet per jį Dievas atleidžia nuodėmes. Duoną ir vyną per Mišias konsekruoja ne kunigas, bet per kunigą kryžiaus aukos slėpinį sudabartina pats Kristus. Kunigas yra tik įrankis, tik tarnas ir nieko daugiau.

Jūsų vardas bus ‚Viešpaties kunigai', jūs vadinsitės "mūsų Dievo tarnai" (Iz 61),- šitie pranašo Izaijo žodžiai ypač yra taikomi Naujojo Testamento kunigams. Gerai įsiklausykime, ką pranašas kalba apie savo, o tuo pačiu ir kunigo misiją: "Dievas mane pasiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams, gydyti tų, kurių širdis prislėgta, paguosti visų, kurie liūdi, vietoje pelenų jiems duoti brangenybių, vietoje gedulo - džiaugsmo aliejaus, vietoje sielvarto - džiugesio giesmę" (Iz 61).

Pranašo žodžiuose išskaitome svarbiausius kunigo įpareigojimus, tarp kurių išskirtinę vietą užima pareiga nešti Gerąją Naujieną. Pasaulio didžiausia naujiena yra pinigai ir turtas, o kunigas turi nešti Evangeliją, žodžiu ir savo pavyzdžiu skelbdamas: palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė. Būtų nelaimė, jei kunigas šitai skelbtų tik žodžiais. Kokios didelės pagarbos yra vertas kunigas, kuris savo pavyzdžiu liudija ganomiesiems, kad jo didžiausias turtas yra Kristus, kuriam jis tarnauja ir dėl kurio galėtų net mirti.

Kovo mėnesį Lietuvoje buvo paminėtas kun. A. Lipniūno gimimo šimtmetis. Šis švento gyvenimo kunigas pasižymėjo ne eiliniu uolumu; tarnavo žmonėms ypač sunkiose sąlygose, kai Lietuva buvo nacių okupuota. Jo sakomi pamokslai ir veikla užkliuvo okupantams ir jis pateko į lagerį. Su likimo draugais dalinosi paskutiniu duonos kąsniu, lankė juos ligoninėje, aukojo šv. Mišias. Gavęs siuntinį, maistą išdalydavo kaliniams. Šis šventas kunigas mirė neišvydęs žemiškosios Tėvynės, bet prisikėlė gyvenimui amžinoje tėvynėje.

Šiandien mes taip pat turime daug uolių kunigų, kurie pasišventusiai tarnauja tikintiesiems jiems patikėtuose darbo baruose. Gaila, kad žiniasklaida retai pamini pasiaukojančią kunigų tarnystę ir dažniau mėgaujasi vieno kito kunigo nuopuoliu. Apgailestaujame dėl tų mūsų brolių, kurie savo lengvapėdišku elgesiu papiktina žmones ir sužeidžia Bažnyčią. Tačiau anų neištikimybes persveria geri kunigai, kurie tarnauja ne dėl žmonių ir ne dėl žiniasklaidos pagyrimų, bet dėl to, kad kunigiška tarnystė yra neatskiriama jų gyvenimo dalis.

Kasdienė tarnystė yra labai garbinga, bet drauge ir sunki. Tokia ji buvo vakar, kai kunigams reikėjo didelio pasišventimo atliekant kunigo pareigas sovietinės okupacijos metais, tokia ji yra ir šiandien, kai kunigas, net gera darydamas, dažniausiai susilaukia kritikos ir smerkimų. Deja, tokia yra dabarties tikrovė.

Į ką geras kunigas turi remtis, kad jo tarnystė nepasidarytų nepakeliama? Šventasis Tėvas savo laiške kunigams nurodo Eucharistiją. Jeigu, švęsdamas Mišias, kunigas giliai išgyvena Kristaus kančios ir prisikėlimo paslaptį, tuomet po savo kojomis jis turi tvirtą pagrindą ir jam nebaisios jokios audros. Jis su apaštalu Pauliumi gali pasakyti: "Man gyvenimas - tai Kristus". Toks kunigas, Šventojo Tėvo žodžiais tariant, "nepaisydamas metų tėkmės, spinduliuoja jaunyste, užkrėsdamas ja sutinkamus žmones".

Kviečiu geruosius žmones ne tik šią valandą melstis už kunigus, bet nuolat juos visokeriopai remti. Jei per nelaimę sutiktumėte kunigą, kuris būtų užmiršęs savo pašaukimo aukštumą, malda ir atgaila padėkite jam prisikelti.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą