|
ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai
ir raštai | Arkivyskupo
tekstai | Tarnybų
dokumentai | Pastoracinė
medžiaga | Informacinė
medžiaga | Kauno
arkivyskupijos naujienos
Arkivyskupo
tekstai
Pasilik su mumis, Viešpatie!
Homilija Atsinaujinimo dienoje Eucharistija
gyvenimo ir misijos versmė užbaigiant Eucharistijos
metus (2005 10 23, Kaunas)
"Pasilik su mumis, Viešpatie! Jau vakaras arti"
(plg. Lk 24, 29). Šiais Kristaus mokinių žodžiais Jonas
Paulius II, paskelbdamas Eucharistijos metus, pradėjo
savo apaštališkąjį laišką "Mane nobiscum Domine".
"Pasilik su mumis, Viešpatie!" - šiuo primygtiniu
kvietimu du mokiniai, Prisikėlimo dienos vakarą keliavę
į Emausą, kreipėsi į prie jų prisijungusį Pakeleivį.
Šis Pakeleivis tarsi šviesos spindulys nušvietė nerimo
ir baimės kupinas mokinių širdis. Laužant duoną, mokiniai
atpažino Jėzų ir suvokė, kodėl degė jų širdys, kai pakeliui
į Emausą jiems kalbėjo šis Nepažįstamasis.
"Duonos laužymas, arba Eucharistija, - tvirtina
Jonas Paulius II, - yra Bažnyčios gyvenimo šerdis".
Šie Eucharistijos metai buvo svarbūs ne tik dėl Eucharistijos
kongreso Meksikoje, Jaunimo dienų Kelne ir Vyskupų sinodo
apie Eucharistiją Romoje, jie itin svarbūs buvo tiems,
kurie dar aiškiau suvokė, kad Eucharistija turi būti
ir mūsų asmeninio gyvenimo šerdis.
Baigiantis Eucharistijos metams, norisi pakartoti tuos
pačius Emauso mokinių žodžius: "Pasilik su mumis,
Viešpatie!", nes tamsos, baimės ir netikrumo nūnai
yra ne mažiau kaip pirmųjų Velykų dieną. Anuomet sutrikusiems
ir baimės kupiniems Kristaus mokiniams, kad atpažintų
savo Mokytoją, reikėjo Dievo žodžio ir Duonos laužymo.
Ko reikia šiandienei Bažnyčiai ir asmeniškai kiekvienam
iš mūsų, kad dingtų mūsų nerimas ir abejonės dėl nūdienos
ir galėtume drąsiai žengti į ateitį?
Bažnyčios tėvai Vatikano II Susirinkimo metu apmąstė
Dievo žodžio ir Duonos laužymo svarbą ir padarė viską,
kad tas Žodis būtų girdimas, o laužoma Duona maitinamasi.
Mes turime būti labai dėkingi šiam Susirinkimui, mus
priartinusiam prie svarbiausių gyvenimo šaltinių. Mes,
vyresniosios kartos žmonės, prisimename, kad net Mišiose
Dievo žodis būdavo skaitomas nesuprantama lotynų kalba,
o prie Dievo stalo tikinčiųjų atsiklaupdavo negausiai,
nes daugelis manė galį priimti Eucharistiją vieną vienintelį
kartą po Susitaikinimo sakramento šventimo. Šiandien
beveik kiekvienuose namuose yra Šventasis Raštas ir
kiekvienas sąmoningas katalikų bendruomenės narys, švęsdamas
Mišias, artinasi prie Dievo stalo.
Dalydamas Eucharistinę duoną dažnai pagalvoju, kiek
priimantysis suvokia, kokią Duoną jis valgo ir su kokiu
nusiteikimu turėtų artintis prie Viešpaties stalo? Per
maža, jei priimantysis Eucharistiją mąsto tik apie malonės
būklę savo sieloje, bet nesirūpina visiškai atsiverti
Kristui. Atsiverti Kristui - tai elgtis taip, kaip elgėsi
pats Viešpats. Paskutinės vakarienės metu Jėzus šlovino
Tėvą ir paėmęs duoną sakė: "Tai yra mano Kūnas,
kuris už jus atiduodamas", paėmęs vyno taurę kalbėjo:
"Tai yra taurė mano kraujo, kuris už jus išliejamas".
"Eucharistija, - skelbiama Katalikų Bažnyčios katekizme,
- yra dėkojimas Dievui už jo darbus: sukūrimą, atpirkimą
ir pašventinimą" (1328). Tik tuomet mes sąmoningai
vienijamės su Kristumi, kai mūsų širdys yra pilnos dėkingumo
Dievui už jo nuveiktus darbus pasaulyje ir mūsų asmeniniame
gyvenime.
Eucharistinė duona, kurią valgome, veikia kitaip nei
paprasta duona, kuri suvalgyta tampa mūsų kūno elementais.
Ji mus perkeičia, ir mes tampame panašūs į Kristų. Valgydami
Eucharistinę duoną, mes vienijamės ne tik su Kristumi,
bet ir vieni su kitais. Todėl Šventasis Tėvas Benediktas
XVI ragina, kad priimdami Komuniją "turime leistis
būti jo perkeičiami, prireikus ir perlydomi; turime
vis iš naujo įsisąmoninti, kad jis taip pat mus suvienija
su kiekvienu kitu Komuniją priimančiuoju - su tuo, kuris
šalia manęs ir galbūt man nesimpatiškas, arba su tuo,
kuris toli, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ar bet kur
kitur". Artinantis prie Dievo stalo būtina nusiteikti
priimti mūsų bendruomenės ir visuotinės Bažnyčios narius
kaip brolius ir seseris. Eucharistija mus privalo skatinti
tarnauti silpnesniems broliams ir seserims. Benediktas
XVI aiškina: "Susitikimas su Viešpačiu, dovanojančiu
mums save nuo kryžiaus, nuosekliai virsta tarnavimu
kenčiantiems, rūpinimusi silpnaisiais ir užmirštaisiais".
Katalikų Bažnyčioje visuomet yra gyva karitatyvinės
meilės idėja - daryti gera kitiems.
Taigi jei per Eucharistijos metus mes ne tik priimdavome
Švč. Sakramentą, ne tik jį kartais paadoruodavome, bet
kartu ir bandėme daryti gerus darbus, stengėmės būti
bendruomeniškesni ir atsakingesni, tuomet telieka dėkoti
už šiuos metus. Jeigu per mažai dėmesio skyrėme bendruomeniškos
sąmonės ugdymui, solidarumui su silpniausiais žmonėmis,
niekuomet nėra vėlu keistis. Šiam tikslui turi pasitarnauti
ir ši Atsinaujinimo diena. Meilę nuolat reikia atnaujinti
ir kurstyti.
Eucharistijos metai - tai Jėzaus veido ieškojimo metai.
Šis ieškojimas neturi baigtis su Eucharistijos metais;
jis turi apimti tiek vis didesnį troškimą pažinti Jėzų,
tiek konkretų gyvenimą Evangelijos šviesoje. Intelektualiniam
tikėjimo augimui labai patarčiau įsigyti popiežiaus
Benedikto XVI knygelę "Pakeliui pas Jėzų Kristų".
Tačiau pats svarbiausias pasiryžimas privalo būti kasdien
praktikuojama meilė Dievui ir žmogui. Įsakymas:"Mylėk
artimą, kaip save patį" turi tapti mūsų kasdienio
gyvenimo šerdimi. Kaune kasdien nuo ryto iki vakaro
Katedroje vyksta Švč. Sakramento adoracija, o nuo lapkričio
3 d. ji vyks ir Švč. Sakramento bažnyčios koplyčioje
(Vilniaus g. 31). Tai bus nakties laikas. Be pertraukos
budėsime prie Dievo meilės židinio, kad ji uždegtų kuo
daugiau žmonių širdžių. Norime atsiliepti į Jėzaus kvietimą:
"Pasilikite mano meilėje!"
Kauno arkivyskupas metropolitas
<< atgal
į sąrašą
|
