ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Kovo 11-osios įpareigojimas
2005 m., Kaunas

"Dangūs džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių" (Iz 49), – kalbėjo pranašas tremtį baigiantiems izraelitams.

Šie laisvės džiaugsmą skelbiantys žodžiai tinka Kovo 11-ajai. Pusę amžiaus buvome visokeriopai niokojami - šimtai tūkstančių išžudyta, sukišta į kalėjimus, išbarstyta po atšiaurųjį Sibirą, o likusieji įbauginti ir prievartaujami dirbti pavergėjo kolaborantais. Tokia buvo tikrovė prieš Kovo 11-ąją. Dangūs džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!- argi ne su šia nuotaika prilipę prie televizijos ekranų stebėjome, kai Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje buvo paskelbta, jog atkuriama Nepriklausomybė, kai buvo nuleista sovietinė simbolika ir pakilo Vytis? Ar nebraukėme džiaugsmo ašarų, suvokę, jog ilgus dešimtmečius puoselėta viltis tapo tikrove?

Minėdami Nepriklausomybės 15-ąsias metines, turime kuo pasidžiaugti - pasiekta laisvė, toli nužengta demokratijos keliu ir įgytos svarbios saugumo garantijos. Tačiau yra daug nerimą keliančių sričių, ypač bedugnė tarp turtingųjų ir vargšų, moralinis žmonių nuosmukis, grėsmingai išaugęs nusikalstamumas ir daugelį pavergusi melo dvasia.

Mes išsivadavome iš priespaudos, nes pradėjo byrėti Sovietų Sąjunga, kurią Amerikos prezidentas Ronaldas Reiganas pavadino "blogio imperija". Tai buvo taiklūs žodžiai, apibūdinantys totalitarinę sistemą, kurioje viskas buvo paremta melu ir prievarta. Prievarta buvo reikalinga žmonėms pavergti, o melas - prievartai paslėpti bandant išsaugoti nežmoniškos sistemos veidą.

Šiandien galime džiūgauti, kad neprievartaujamos mūsų sąžinės, galime viešai praktikuoti tikėjimą, kurti religines ir tautines organizacijas, net steigti konfesines mokyklas ir t. t. Tačiau dar gan dažnai pajuntame praeities alsavimą, kai žmonės nepajėgia žengti su nauju gyvenimu ir kėsinamasi į mūsų laisvą pasirinkimą. Neseniai girdėjau vienos rajono mokyklos direktoriaus pasvarstymą: girdi, jei būtų jo valia, mokyklose tikyba nebūtų dėstoma. Per penkiolika Nepriklausomybės metų laisvė kartais įgaudavo visai panašių į totalitarinę priespaudą formų. Šitaip įvertinčiau per masines komunikavimo priemones atkakliai visuomenei užmetamą amoralumą. Labai liūdina, kai laisvos Lietuvos komercinių televizijų programose matai savęs negerbiančius vyrus ir moteris, pristatomus sektinais pavyzdžiais.

Džiaugiamės galėdami važinėti po visą pasaulį, apie tai prieš penkiolika metų galėjome tik pasvajoti. Tačiau liūdna, kad laisvame pasaulyje daugelis mūsų tautiečių nesugeba išsaugoti savo orumo ir Lietuvą pristato tamsiausiomis spalvomis. Tikrai laisvas žmogus yra doras ir gerbiantis save ir kitus. Šito mums dar labai ilgai reikės mokytis.

Labiausiai nerimą kelia viešajame gyvenime vyraujantis melas, iš kurio per penkiolika metų nepajėgėme išsivaduoti. Nepriklausomybė padiktavo aiškias sąlygas, jog einant į laisvą ir demokratinį gyvenimą reikia iš esmės pasikeisti, t. y. užuot sovietiškai mąstę, privalome dvasiškai atsinaujinti. Tačiau daugelis nepanoro ar nesugebėjo keistis; jiems labiau rūpėjo valdžios postai. Šitoks elgesys sukūrė sąlygas tarpti melui. Kodėl šiandien žmonės nebetiki politikų pažadais? Kodėl tokius žemus pasitikėjimo reitingus turi valdžios institucijos? Ypač teisingumo institucijos? Turime gerai pamąstyti, kaip gyvensime toliau. Išlaisvina tik tiesa, o bet kokia melo forma stabdo prisikėlimo žingsnius ir uždeda tikras, nors ir nematomas grandines.

Laisvas žmogus gerbia save ir savo tautą. Ačiū Dievui, kad iš savo prezidento lūpų išgirdome žodžius, jog jis gegužės 9-ąją liks Lietuvoje. Šį kartą Lietuva nemeluos ir nepasakys ačiū už penkiasdešimt nelaisvės metų. Už šį apsisprendimą prezidentui ypač turi būti dėkingas jaunimas, kuris tik iš vadovėlių sužinojo apie sovietmečiu patirtas tautos kančias.

Šeima, mokykla ir Bažnyčia yra tos vietos, kur turi subręsti orūs, labai tiesūs ir Tėvynės laisvę mylintys ateities Lietuvos sūnūs ir dukros. Mes, tikintys į Dievą ir laukiantys amžinosios Tėvynės, turime labai branginti ir žemiškąją Tėvynę. Kovo 11-oji įpareigoja mus, mačiusius pavergtą Tėvynę, ne tik žodžiais, bet ir savo tiesiu gyvenimu liudyti jaunajai kartai, kad Tėvynė žmogui yra didelė Dievo dovana ir kad tą dovaną reikia branginti panašiai, kaip geras vaikas brangina savo motiną.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą