ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Ganytojo žodis

Sąžinės sąskaita per Sausio 13-ąją
Homilija 2005 m. sausio 13 d. Prisikėlimo šventovėje

Laisvė yra viena iš pačių didžiausiųjų Dievo dovanų žmogui, nes pilnavertiškai jis gali gyventi tik tuomet, kai yra visiškai laisvas. Be laisvės negali būti žemėje rojaus, o tik užmaskuota vergovė. Komunistinė ideologija, skelbusi apie tokio ateities rojaus sukūrimą, buvo melas, atnešęs pasauliui, o drauge ir mūsų Tėvynei, pačių didžiausių išmėginimų ir nelaimių. Nors dėl išorinės nelaisvės esame patyrę neišmatuojamų praradimų, tačiau pati didžiausioji nelaimė ištinka žmogų tada, kai jis praranda vidinę laisvę, tuomet jis degraduoja.

Sausio 13-oji primena, kad Lietuvos žmonės per penkiasdešimt okupacijos metų išsaugojo laisvės troškimą ir buvo pasiryžę už laisvę sumokėti didžiausią kainą. Ir tą kainą sumokėjo. Šiandien lenkiame galvas tiems, kurie prieš keturiolika metų žuvo ar buvo sužeisti. Ne mažiau pagarbos nusipelno ir tie, kurie atsitiktinumo dėka nenukentėjo, bet buvo ten tomis lemtingomis valandomis, kai reikėjo ginti Lietuvą. Meldžiamės už juos ir dėkojame Dievui, kad per tą laiką mūsų Tėvynėje įvyko didelių pasikeitimų, kaip antai įstojome į NATO ir Europos Sąjungą. Ir tie pasiekimai, atrodo, turėtų užtikrinti mūsų ateities laisvę ir visokeriopą vystymąsi.

Sausio 13-ąją kiekvienas doras lietuvis turėtų daryti sąžinės sąskaitą, ar atgauta laisvė padėjo jam tapti tikrai laisvu žmogumi. Jėzus Kristus kartą pasakė: "Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus" (Jn 8). Pasakė pamatinę mintį: tikroji laisvė remiasi į tiesą. Kur laikomasi tiesos, ten yra laisvė, o kur viršų ima melas ir prisitaikymas, ten laisvė suniekinama ir įsiviešpatauja vergystės bei prisitaikėliškumo dvasia.

Šiandien, penkioliktais Nepriklausomybės metais, negresia sovietinių tankų šūviai ir nesėja baimės mūsų širdyse jų vikšrų žlegesys; atrodo, galėtume tik džiaugtis gyvenimu, tačiau šią valandą mūsų džiaugsmą temdo didelis pavojus laisvei. Tas pavojus yra melas, apimantis pačias svarbiausias mūsų gyvenimo sferas.

Per kiekvienus rinkimus pasakoma daug žmones klaidinančios netiesos, bet tokio organizuoto ir įžūlaus melo kaip per praėjusius Seimo rinkimus kažin ar esame kada girdėję. Žmonės tiesiog akiplėšiškai buvo apgaudinėjami, o jų balsai perkami už degtinę ir cepelinus. Melui pridengti mėginta pasitelkti net kunigus ir žmonių religinius jausmus.

Aukščiausi valdžios pareigūnai drįsta apgaudinėti Lietuvos žmones ir tokiu būdu užima atsakingiausius postus. Liūdniausia, kad šis melas įsitvirtina žmonių sąmonėje. Dėl šito melo nesigailima; jis bandomas pateisinti. Slepiama tiesa apie svarbias pareigas einančių žmonių praeities klaidingus žingsnius; net priimamai įstatymai, kėsinantys visam laikui paslėpti tuos klaidingus žingsnius nuo žmonių akių. Kai melas girdimas iš pačių aukščiausių tautos vyrų lūpų, yra pagrindo baimintis, kad mes einame ne laisvės keliu, bet dar velkame vergystės jungą.

Kai Bažnyčia svarbiomis progomis pasako tiesos žodį, visuomet atsiranda sakančių, jog tai kišimasis į politiką. Jeigu mūsų dvasią išvaduojantis tiesos žodis yra politika, tai Bažnyčia pirmoji privalo jį pasakyti. Mes neturime teisės eiti melo keliu. Niekas neturi teisės apgaudinėti Lietuvos žmonių. Bažnyčios pareiga aiškiai pasakyti, jog tai yra amoralu ir nusikalstama. Tai papiktinimas mūsų jaunimui. Kaip mes galėtume tikėtis, jog jis bus doras, jei dorai nesielgia aukščiausi valstybės pareigūnai?

Sausio 13-oji primena Lietuvos vyrus, deginusius turėtus sovietinius karinius bilietus, žmones, naktimis budėjusius prie Seimo ir televizijos bokšto, savanorius su primityviausiais ginklais pasiruošusius ginti Seimą nuo omonininkų; primena Pilėnų dvasią, kai lietuvis buvo pasiryžęs geriau mirti nei vergauti. Kas yra likę iš šio pasiryžimo po keturiolikos metų? Žmonės miršta ne dėl tėvynės, bet dėl pinigų ir svaigalų; žmonės žudosi nusivylę ir pametę gyvenimo prasmę; žmonės dvasiškai degraduoja nusigręždami nuo Dievo, pamindami Dekalogą ir užmiršdami Tėvynę bei gyvybinius jos reikalus.

"Velnias yra melagis ir melo tėvas", – šitaip piktąją dvasią apibūdino Kristus. Šis melo tėvas daugybę mūsų tautiečių yra pavergęs per aistras, nuodėmes, daiktų kultą ir egoizmą. Melo tėvas bando įtikinti, kad mylintis Tėvynę yra idiotas, mylintis tiesą - „megzta beretė“, o doras lietuvis beviltiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Tarsi „protingiausi“ būtų tik prisitaikėliai, karjeristai ir žmonės be principų ir doros.

„Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso“, – skelbia Kristus. Dievo žodis mus kviečia branginti į laisvę vedančią tiesą, kviečia nenuleisti rankų, kaip ir anomis sausio dienomis, kai reikėjo ginti Tėvynę. Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar mes kartais neiname su duonos ir žaidimų ištroškusia minia, ar bandome stovėti tiesos ir sąžiningo darbo barikadų pusėje. Juk šito šiandien tiek pat reikia kaip Sausio 13-osios aukos.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą