ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Nepriklausomybės šventė
Pamokslas 2005 m. vasario 16 d. Prisikėlimo šventovėje

Sveikinu visus 87-ųjų Lietuvos valstybės atkūrimo metinių proga. Dėkojame Dievui už visa, ką pasiekėme per penkiolika atkurtos Nepriklausomybės metų. Šiandien pasaulyje galima sutikti tūkstančius mūsų tautiečių. Deja, šiuo metu ne visi pasaulio žmonės džiaugiasi laisve. Šiaurės Korėjoje neseniai mirties bausmė buvo įvykdyta 70 žmonių, kurie norėjo išsiveržti iš komunistinės priespaudos. O mes tuos laikus jau baigiame pamiršti.

Kelias į visišką laisvę yra sunkus. Nepriklausomybės pradžioje turėjome daug vilčių, tačiau pasirodė, jog laisvėje gali gyventi tik laisvi ir už savo tautą atsakingi žmonės. Dauguma lietuvių atėjo į laisvę nešdamiesi elgetos krepšį, kurio dar ir šiandien nenori atsisakyti. Jame apstu nesąžiningumo, aimanų, nenoro keistis ir pripažinti padarytas klaidas.

Stengiamasi užsimerkti, kai uždaromi nuo viešumos KGB archyvai.
Prieš penkiolika metų kaip kortų namelis sugriuvo sovietinė imperija, tačiau jos dvasia iki šiandien liko daugelio sąmonėje: nenorima sąžiningai dirbti, o norai išlikę begaliniai. Iš čia kyla neviltis, alkoholizmas, nusikaltimai ir savižudybės.

Viena didžiausių mūsų bėdų - alkoholizmas. Įstatymai padeda plisti girtavimui, todėl visa Lietuva nusėta smuklėmis. Po kaimo turizmo priedanga siekiama, kad kaime būtų įteisintas degtinės gaminimas. Bandoma įdiegti mintį, kad jei koks nors tūkstantis bravorėlių gamins naminę, kaime bėdos nebus. Kaimo parapijose dirbantys kunigai su dideliu skausmu pasakoja apie masišką girtavimą, su kuriuo šiuo metu niekas rimtai nekovoja. Vieni pelnosi, o kiti pražudo savo gyvenimą.

Lietuvoje studijuoja labai daug jaunimo ir, ačiū Dievui, praėjo laikai, kai buvo manoma, jog studijos nereikalingos, nes Gariūnuose galima uždirbti daugiau nei baigus universitetą. Studijuojantis jaunimas teikia vilties ateičiai. Tačiau per mažai padedame mūsų jaunimui susigaudyti šiandieniame pasaulyje ir jam daug įtakos daro neatsakinga žiniasklaida ir masinė kultūra su daiktų kultu ir hedonizmu. Apgailėtina, kad švietimo sistemoje vietos neturi tautinis ugdymas.

Pati svarbiausia visuomenės institucija - šeima išgyvena didelę krizę. Daugėja ne santuokoje gimusių kūdikių; vis daugiau jaunimo, užuot tuokęsi, renkasi partnerystę. Siekiama meilės be jokio įsipareigojimo ir atsakomybės. Valstybės dėmesys darnios šeimos stiprinimui kol kas minimalus. Daugiau dėmesio skiriama tik pagalbai suirusioms šeimoms ir jų vaikams. Šeimos institucijos laukia nauji išbandymai, kai Europos Sąjungos pinigų remiami vis labiau pradės reikštis netradicinės lytinės orientacijos žmonės.
Visuomenė yra susiskirsčiusi į vargšus ir vadinamąjį elitą. Atgavus nepriklausomybę, pradinis startas Lietuvos žmonėms buvo labai skirtingas: vieni sugebėjo daug ką pasigrobti, o kiti turėjo pradėti nuo nulio. Todėl šiandien pasiturinčiai gyvena tik nedaug žmonių, o didesnioji visuomenės dalis - vargingai. Daug kam labai sunku džiaugtis Lietuvos nepriklausomybe.

Lietuvoje gilėjanti vertybinė krizė lengviausiai pastebima komercinių TV kanalų laidose. Naktimis per komercinius kanalus paaugliai siūlo net savo seksualines paslaugas, o atsakingi valstybės pareigūnai čia nemato nieko blogo. Moralinis reliatyvizmas, hedonizmas, egoizmas ir nihilizmas graužia visuomenės moralinius pamatus. Valstybei ir Bažnyčiai labai pavojingas toks moralinis abejingumas. Ypač apgailėtina, kad melas ir nesąžiningumas yra tapęs viešojo ir privataus gyvenimo tikrove. Mokesčių nemokėjimas, dėmesio stoka paprastiems žmonėms ir valdininkų gobšumas yra tapęs savaime suprantama kasdienybe.
Tiek okupacijos metais, tiek dabar dažniausiai kalbama tik apie medžiaginę gerovę. Moraliniai ir dvasiniai dalykai politikų beveik nedomina. Perskaitęs daugelio partijų programas suvoki, kad jų kūrėjai visiškai nesupranta nei tvirtos šeimos, nei doro žmogaus vietos dabartinėje visuomenėje. Jie mąsto marksistiškai - jų rojus yra tik medžiaginė gerovė, nors tame rojuje žmonės žudo ir žudosi. Su pavydu žvelgiame, kaip Amerikoje pasisakoma už moralines vertybes.

Pastaruoju metu buvo galima stebėti Lietuvoje vykstančius labai kontrastingus pokyčius. Įstojusi į NATO Lietuva tapo saugesnė. Narystė Europos Sąjungoje suteikė šaliai galimybę sutvirtėti; atsivėrė sėkmingos ekonominės plėtros perspektyvos. Tačiau ar tomis galimybėmis bus pasinaudota, šiandien sunku atsakyti. Liūdna, kad šalyje įsitvirtina Rusijai būdingas politinio gyvenimo modelis. Vien ko verti rinkimai su masiniais žmonių apgaudinėjimais ir papirkinėjimais. Laimėjome didžiulę pergalę - valstybės Nepriklausomybę, tačiau toji valstybė yra panaši į okupacinio režimo kolaborantų valdomą respubliką. Politologai tvirtina, kad šiandien yra du pasirinkimai: "varganų ir užguitų baudžiauninkų arba laisvų ir orių žmonių kelias. Jeigu ir toliau rūpinsimės tik savo asmenine gerove ir niekuo kitu, demagogai valdys kaip valdę. Kitas kelias - gaivinti ir stiprinti moralinius mūsų gyvenimo pagrindus, susigrąžinti žmogišką ir pilietinį orumą. Šis kelias daug sunkesnis, bet tik jis veda į ateitį" (V. Radžvilas).

Gegužės 9 d. Maskvoje bus švenčiama pergalė prieš fašizmą, ir Lietuva kviečiama dalyvauti Kremliuje ruošiamoje iškilmėje. Tėvynę mylintys žmonės neabejoja, jog nereikėtų ten vykti, nes Lietuvos okupacija pasibaigė tik 1990 metais. 1945 m. gegužės 9 d. vienas okupantas buvo pakeistas kitu, pokario metais buvo sunaikinti geriausi tautos sūnūs, o kiti - ilgiems metams pavergti.

Mūsų ateitis priklausys nuo dvasinės ir moralinės visuomenės būklės, kiek būsime atsakingi už Tėvynės ateitį. Lietuvai reikia augti, ir prie šio dvasinio augimo daugiausia galėtų prisidėti mokykla, Bažnyčia ir atsakinga žiniasklaida. Labai reikalingas didelis valstybės ir Bažnyčios dėmesys šeimai, nes joje auga Lietuvos ateitis. Reikia ginti šeimą nuo visų, kurie kėsinasi ją sunaikinti.

Bažnyčios indėlis į Lietuvos ateitį turėtų būti toks pat didelis kaip anais sunkiausiais priespaudos metais. Reikia išsaugoti žmonių atsparumą ir viltį. Nežinau, kas galėtų sėkmingiau už Bažnyčią pagelbėti ugdant sveiką tautos dvasią. Šios Bažnyčios augimui ir tvirtėjimui turėtume skirti labai didelį dėmesį. Su viltimi maldaukime istorijos Viešpatį, kad vestų mūsų Tėvynę į saugią ateitį.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą