ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Pasaulietinė ir religinė bendruomenė
Homilija Atsinaujinimo dienoje Kaune, 2006 02 12

Šiomis dienomis regime krizę pasaulietinėje bendruomenėje, kuri yra pasidalijusi į dvi stovyklas. Vakarų pasaulio stovykla gina teisę į spaudos laisvę ir nueina į tokius klystkelius, kad prisidengus laisvės vardu leidžiama tyčiotis iš švenčiausių kitų žmonių įsitikinimų. Islamo pasaulis visa tai laiko moraliniu supuvimu ir priima kaip iššūkį. Fundamentalistai griebiasi kraštutinių priemonių, sukelia gaisrus, sprogdinimus ir artimiausiu metu nežada pasauliui nei taikos, nei ramaus kūrybinio darbo.

Šios pasauliečių krizės esminė priežastis – abejingumas ir panieka religinėms vertybėms, savęs iškėlimas aukščiau už kitus ir mąstymas, jog galima nesirūpinti iš bendruomenės šalinti blogį, neteisingumą, o atsiradusias konfliktines situacijas spręsti jėga. Popiežius Jonas Paulius II kvietė Vakarų pasaulį nebandyti jėga spręsti iškilusių problemų, bet jo balsas liko neišgirstas. Neapykanta ir smurtas, kažkada apsiribojęs tik Artimaisiais Rytais, šiuo metu yra apėmęs platų pasaulį.

Palikime valandėlei pasaulietinę bendruomenę ir susitelkime į tikinčiųjų žmonių bendruomenę, kurioje gyvename ir į kurią esame pašaukti per Krikšto sakramentą. Krikščionių bendruomenė atsirado ne žmogaus, bet Jėzaus Kristaus valia. Palikę nuošalyje kalbančius, jog jie galį garbinti Dievą kur nors gamtoje, įsigilinkime į tai, kodėl už mus savo gyvybę paaukojęs Jėzus Kristus panoro, kad į savo galutinį tikslą eitume ne pavieniui, bet bendruomenėje, kad gyventume ne kaip atsiskyrėliai, bet kaip darni šeima. Dievas geriau už mus pažįsta žmogaus prigimtį ir jos galimybes. Jis žinojo, kad sėkmingiausiai galėsime pasinaudoti jo aukos vaisiais tik vieni kitus mylėdami ir stiprindami. Dėl šios priežasties jis įkūrė Bažnyčią kaip Dievo vaikų bendruomenę, kuriai paliko Gerąją Naujieną bei savo mirties ir prisikėlimo slėpinius. Prieš palikdamas pasaulį, Jėzus ragino savo sukurtos bendruomenės narius: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17). Jis meldė dangaus Tėvą apsaugoti Bažnyčios narius nuo blogio: „Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. <...>. Pašventink juos tiesa! <...>.Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegu visi bus viena“ (Jn 17, 15 - 20).

Pasekime, kaip apaštalas Paulius rūpinosi savo įkurtomis krikščionių bendruomenėmis. Išlikę Pauliaus laiškai liudija, kaip tos bendruomenės gyvavo, kokius sunkumus patirdavo ir ką apaštalas Paulius joms patardavo. Šioms bendruomenėms nuo pat pradžių grėsė susiskaldymas ir susitarimo stoka. Apaštalas Paulius laiške ragino: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

Apaštalas ragino, kad Bažnyčios nariai būtų nuolankūs. Jis rašė: „Tegu niekas savęs neapgaudinėja. Jeigu kas iš jūsų tariasi esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė“ (1 Kor 3, 18-19).

Ypač apaštalas Paulius ragino krikščionis vienas kitą mylėti. Jo kalba apie meilės svarbą vadinama meilės himnu: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 1-2).

Po dviejų tūkstančių metų mūsų bendruomenė – Bažnyčia išgyvena tuos pačius sunkumus kaip ir apaštalo Pauliaus laikais. Mes daugiausia kenčiame dėl susiskaldymo, puikybės pertekliaus, klusnumo bei meilės stokos. Kartais žmonės per daug įsijaučia, kad jie yra tik konkrečios vienuolijos, maldos grupės ar judėjimo nariai, ir užmiršta, kad visų pirma jie yra Katalikų Bažnyčios nariai. Kiti mano esą antgamtinių Dievo dovanų nešiotojai ir turį teisę diktuoti Bažnyčiai, kaip jinai turėtų elgtis. Girdime kaltinimų, kad Bažnyčia Kristui atsuko nugarą, ne taip švenčia Eucharistiją, ne taip ją garbina ir t.t. Šitie žmonės, dėdamiesi Bažnyčios gelbėtojais, užmiršta, kad Kristus Bažnyčią patikėjo Petrui, bet ne regėtojams, labai dažnai savo niekuo nepateisinamu elgesiu sukeliantiems Bažnyčioje sumaišties dvasią. Ne be reikalo Paulius ragino Bažnyčios narius būti nuolankius, nes žmogaus puikybė visuomet ieško ne Evangelijos duonos, bet pasirodymo, buvimo kažkuo labai reikšmingu, tarsi Bažnyčios ateitį nulemtų ne Kristaus atperkamoji auka, o atskiro žmogaus asmenybė. Dvasinio gyvenimo žinovai sutartinai tvirtina, kad būdami nuolankūs niekada nepralaimime, nors kai kam atrodytų, jog elgiamės neišmintingai, o būdami pilni puikybės griauname net tai, kas kitų su dideliu rūpesčiu ir vargu būna pastatyta.

Bažnyčia labiausiai kenčia dėl meilės stokos. Gerai suvokiame, kad Bažnyčia yra į šventumą pašaukti žmonės, kurie dar nėra šventi, bet reikalingi nuolatinio atsivertimo ir atgailos. Atsivertimas reikalingas tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams. Visiems reikia kovoti su nuodėme ir gundymais, nes visi gali suklupti. Gera bendruomenė niekuomet neskuba pasmerkti savo nario, bet stengiasi padėti klystančiam atsitiesti. Štai kam reikalinga bendruomenė. Bėda, jei bendruomenėje atsiranda teisuolių fariziejų, kurie svaidosi tik pasmerkimais. Jie užmiršta, ką kalbėjo apaštalas Paulius, kad be meilės jis būtų tik skambantis cimbolas - būtų niekas. Kviečiu maldoje ieškoti šviesos sau, mūsų mažytėms bendruomenėms ir visai Bažnyčiai.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą