ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Lietuvos kankinių šventovė
Homilija
konsekruojant Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčią, 2006 m. liepos 2 d.

Evangelija pasakoja jaudinantį įvykį (Mk 5, 21-24.35-43) apie mirštančią mergaitę ir tėvo prašymą ją pagydyti. Nusiminusiam tėvui, Jėzus pasakė: "Nenusigąsk, vien tikėk!". Kartais tikėti gali būti labai sunku, kaip ir šitam tėvui, kurio prašymo, atrodė, dangus neišgirdo. Tikinčiam žmogui ne kartą tenka pergyventi labai sunkius momentus, jog jis gali net suabejoti, ar iš vis Dievas yra.

Šiandien bus pakonsekruota Domeikavos bažnyčia, nešiojanti Lietuvos kankinių vardą. Šis vardas ir po daugelio šimtmečių primins labai sunkų mūsų Tėvynės ir Bažnyčios metą, kai tikėjimas į Dievą tapdavo sunkių išbandymų priežastimi.

Vysk. Teofilius Matulionis net tris kartus buvo suimtas ir kalintas vien už tai, kad sąžiningai atliko kunigo, vėliau vyskupo pareigas ir nėjo į kompromisus su savo sąžine. Mirė ištremtas iš savo vyskupijos labai įtartinomis aplinkybėmis, kurios verčia abejoti, ar tai buvo natūrali mirtis.

Pranas Dovydaitis, labai taurios dvasios vyras, ateitininkų įkūrėjas, profesorius, kelių žurnalų redaktorius taip pat mirė lageryje, išsekintas bado ir nepakeliamų kalinimo sąlygų.
Adelė Dirsytė, mokytoja, ateitininkė, veikli katalikiško jaunimo globėja lageriuose ir kalėjimuose kentėjo virš žmogiškų jėgų ribos, mirė nelaisvėje, ir net nežinome, kur ilsisi jos kūnas. Likusi tik jos parašyta, didele meile Dievui alsuojanti maldaknygė "Marija, gelbėk mus!"

Į Sibirą buvo tremiami ne nusikaltėliai, bet doriausi, darbščiausi į Dievą tikintys žmonės: mokytojai, tarnautojai ir ūkininkai. Daugelis jų mirė toli nuo Tėvynės ir savųjų.

Dievą ir Tėvynę mylintys vyrai, kaip Adolfas Ramanauskas, išėjo į nelygią kovą su tais, kurie griovė Lietuvos gyvenimą, uždarinėjo bažnyčias, trėmė ir žudė nekaltus žmones. Dešimtys tūkstančių į jį panašių žuvo nelygioje kovoje su pavergėjais, o jų kūnai būdavo niekinami miestų aikštėse.

Į kankinių eiles įsirikiuoja totalitarinio rėžimo aukos - černobyliečiai ir afganistaniečiai. Tai mūsų vyrai, prievarta nuvežti į sprogusią atominę elektrinę ir be reikiamos apsaugos išstatyti mirtinam spinduliavimui. Tai mūsų vyrai, prievarta išvežti į Afganistaną kovoti prieš suverenią šalį, kurią buvo pasikėsinta pavergti. Daugelis šių Lietuvos vaikų sugrįžo karstuose, o tėvams kareiviai neleisdavo net pažvelgti į sumaitotus jų palaikus.
Vyrai ir moterys ėjo kančių keliais, o Lietuvos padangėje ilgą laiką nesimatė vilties prošvaisčių. Galima buvo atsiremti tik į giliai širdyje saugomą tikėjimą, į Tą, kuris drąsino mirštančios mergaitės tėvą: "Nenusigąsk, vien tikėk!".

Nors Domeikavos bažnyčia nešioja Lietuvos kankinių vardą, ji nėra vien paminklas, bet Dievo šventovė, kurioje Aukščiausiajam bus dėkojama, kur Jis bus garbinamas ir atsiprašomas, kur žmonės ieškos dvasinės ramybės ir susitaikinimo su Dievu ir žmonėmis.

Sugrįžus iš Egipto nelaisvės ir apsigyvenus Pažadėtoje žemėje izraelitai pastatė Jeruzalėje šventovę Jahvei ir pačioje švenčiausioje vietoje padėjo Dekalogo plokštes, turėjusias priminti gyvąjį Dievą ir Jo globą kelyje į laisvę.

Domeikaviečiai bažnyčią taip pat pradėjo statyti tuomet, kai Tėvynėje pradėjo rodytis pirmieji laisvės spinduliai. Ilgą laiką jie meldėsi statomos bažnyčios požemyje, tarsi katakombose. Tai labai simboliška, nes primena mūsų visų sunkų kėlimąsi laisvei. Tie sunkumai -ne tai, kad mes negauname europietiškų atlyginimų, bet kad daugelis žmonių nepajėgia atsikratyti vergo pančių savo dvasioje. Žmogus nėra laisvas iki tolei, kol jis laukia, kad kiti už jį tvarkytų gyvenimą, ir kol yra nusiteikęs bučiuoti ranką kiekvienam pasiskelbusiam gelbėtoju, nors tai būtų didžiausias avantiūristas.

Šiandienis bėgimas į Vakarus irgi liudija vergišką mąstysena, kai dėl pinigų paliekamos šeimos, vaikai ir patiriami didžiausi dvasiniai nuostoliai. Jokie pinigai negali atsverti to, ką žmonės nūnai praranda. Anuomet prievarta tremiami į Sibirą, žmonės sugebėjo išlaikyti savo kultūrą, papročius, tikėjimą ir meilę Tėvynei. Deja, šiandien išvykstant iš Tėvynės, dažniausiai išlaikoma meilė tik pinigams.

Mūrinė bažnyčia, nors ir kaip graži ir brangi, nėra pati didžiausia vertybė. Kristus įsteigė gyvą Bažnyčią ir ją pastatė ant apaštalų pamato. Visais amžiais daugybė tikinčiųjų neturėdavo mūrinių bažnyčių, bet jie visada suvokė esą gyvosios Bažnyčios nariai. Domeikavos bažnyčios konsekracijos dieną linkiu, kad jūs turėtumėte pastovų siekimą statydinti gyvąją Bažnyčią, kuri jūsų bendruomenėje dar nepastatyta. Tarp jūsų yra dar tokių, kurių ryšys su Kristumi silpnas, kurie savo bėdose nėra įpratę, kaip tas mirštančios mergaitės tėvas, pagalbos ieškoti pas Jėzų, - dažniau nusiraminimo ieškoma alkoholyje. Jūsų bendruomenėje, kaip ir visoje Lietuvoje, trūksta pagarbos gyvybei ir daugybė negimusių vaikelių, nepažinę tėvų meilės, iškeliauja į anapus. Parapija yra Kristaus Bažnyčios mažiausia, bet pati svarbiausia dalelė. Linkiu, kad jūsų bendruomenė būtų tvirta ir vieninga. Kiek parodėte rūpesčio, statydami mūrinę bažnyčia, tiek pat dėkite pastangų, statydami gyvą ir gražią savo bendruomenę.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą