ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Dievo vyras
Homilija kun. Pr. Tamulevičiaus laidotuvėse
Kauno arkikatedra bazilika, 2006 m. liepos 7 d.

Per šias laidotuves nekalbėkime apie mirtį, bet apie gyvenimą. Tikro, švento kunigo gyvenimą. Neatsitiktinai šiandien susirinkę tiek daug kunigų. Jie visi 58 metų laikotarpyje matė monsinjorą Tamulevičių: jo tikėjimo liudijimą, mokėsi iš jo gerumo ir pamaldumo. Jo gyvenimas lieka tarsi etalonas, koks turi būti kunigas ir kaip reikia sekti Kristų. Džiaugiuosi sutikęs gyvenime tėvelį Pranciškų, - taip mes, seminaristai, jį vadindavome. Nors jo dokumentuose visur figūruoja Prano vardas, bet žinojome, kad jis labai gerbia Šv. Pranciškų Salezietį, nepaprasto gerumo vyskupą ir pats į jį yra panašus, todėl mieliau jį vadindavome Pranciškumi.

Prisikėlęs iš mirties ir ant Galilėjos ežero kranto savo mokiniams apsireiškęs Jėzus Kristus paklausė Simoną, ar jis jį myli. Gavęs teigiamą atsakymą, Jėzus pavedė jam ganytojo pareigas: "Ganyk mano avis!". Pavedė jam rūpintis Bažnyčia, plaukiančia per audringus istorijos vandenis.

Viešpats jaunystėje paklausė ir mūsų tėvelį, kiek jis turi meilės žmonėms ir Dievui. Jo gyvenimas tai ir buvo jo atsakymas. Jis pradėjo ruoštis kunigo tarnystei rūsčiais karo metais, o kunigystės šventimus gavo tuomet, kai sovietinė prievartos mašina triuškino Lietuvą ir Bažnyčią. Kai jaunasis levitas gavo kunigystės šventimus, tais metais labai neaiškiomis aplinkybėmis mirė Kauno arkivyskupijos valdytojas prel. Stanislovas Jokūbauskas. Pagrįstai manoma, kad prie jo mirties prisidėjo Stalino draugų ranka. Anuomet buvo suiminėjami klierikai, kunigai ir vyskupai. Rinktis kunigystę, reiškė pasirašyti sau nuosprendį, jog esi "liaudies priešas" ir pasmerkti save labai neaiškiai ateičiai. Jaunasis kunigas mažiausiai dėl to nerimavo, nes buvo subrendęs neeilinis jo apsisprendimas visuomet sekti Kristų, net ir tuomet, kai Jis neša kryžių.

Mons. Tamulevičius buvo išties geras ganytojas. Tai akivaizdžiai matė ir jautė visi, kurie su juo susidūrė klausykloje, auditorijoje ar kur nors kitur. Kiekviename žmoguje jis matė Kristaus paveikslą ir su kiekvienu elgėsi taip, tarsi tikrai čia būtų buvęs ne studentas, ne katedros lankytojas ar lankytoja, o pats Jėzus Kristus. Mums, klierikams, jis buvo gyva, tarp mūsų vaikščiojanti Evangelija.

Monsinjoras buvo didelės dvasios žmogus. Tokių reta. Nelengva surasti atsakymą tik į vieną klausimą. Žiniasklaida, siekdama suniekinti Lietuvos kunigus, dažnai išmesdavo mintį, jog Lietuvoje esą geri tik trys kunigai. Tarp jų niekada nebūdavo paminėtas monsinjoro Prano Tamulevičiaus vardas. Kodėl? Juk jis savo gerumu aplenkė daugelį populiariausių kunigų. Esu matęs tuos populiarius kunigus, kunkuliuojančius pykčiu, einančius į kompromisus su savo sąžine, tačiau nieko panašaus nemačiau, tikiu, ir kiti nematė, monsinjoro Tamulevičiaus asmenybėje. Atrodė, kad Viešpaties ranka jį pastatė ant bėgių ir jis jais nė žingsnio nenukrypdamas į šalį riedėjo iki susitikimo su dangaus Tėvu danguje. Apie jį žiniasklaida nekalbėjo tikriausiai todėl, kad jis savęs ne tik neafišavo, bet tiesiog slėpėsi, kad niekas jo nepastebėtų ir nepagirtų. Atrodo, kad jis tiesiog bijojo bet kokių pagyrimų. Jis labai gerai suprato, kad puikybė yra pats pavojingiausias ir pikčiausias krikščionio, tame tarpe ir kunigo priešas. Puikybė net Petrą parklupdė. Šis buvo įsitikinęs, kad esąs pats geriausias iš visų mokinių. Jis viešai teigė: "Nors ir visi tavimi pasipiktintų, aš nepasipiktinsiu". Žinome, kas iš to išėjo. Mons. Tamulevičius buvo įkūnytas nuolankumas. Atrodė, tarsi jo nebėra, o jo vietoje yra pats Kristus.

Pasaulis tokius žmones ir tokius kunigus mažai vertina, nes jie nėra iš pasaulio. Kun. Pranciškus savo gyvenimą grindė labai aiškiais evangeliniais principais. Jis nebuvo vienuolis ir nebuvo padaręs vienuoliškų įžadų, kuriais irgi galima didžiuotis: žiūrėkite, koks aš geras! Geriausias vienuolis galėtų pavydėti monsinjoro neturto, klusnumo ir celibatinio gyvenimo. Jis po savęs nieko nepaliko. Jokių santaupų, jokių mašinų ir jokių namų. Ir visa tai po 59 kunigystės metų.

Monsinjoras gerai suprato, ką dvasiniame gyvenime reiškia klusnumas. Jeigu nėra klusnumo, nėra ir Kristaus sekėjo. Jėzaus Kristaus esminė gyvenimo gija - klusnumas dangaus Tėvui. Klusnumas iki kryžiaus mirties. Toks buvo ir monsinjoras. Ėjo ten, kur buvo siunčiamas ir niekuomet nedejavo, kad ne ten paskyrė, kad neįvertino, kad per daug pareigų. Juk buvo laikas, kai mons. Tamulevičius seminarijoje dėstė daug dalykų - ne tik giedojimą, bet daug filosofinių ir teologinių disciplinų. Toks buvo metas. Trūko išsilavinusių teologų, nes išvykti studijoms į Romą reiškė sumokėti labai skaudžią kainą. Monsinjoras prisiimdavo dėstyti visa tai, kas jam būdavo pavedama. Suprantama, kad tai jam daug kainavo, kadangi jis jokio darbo negalėjo atlikti atmestinai. Jis viską darydavo su pedantišku tikslumu ir uolumu.

Visa monsinjoro laikysena bylojo, kad savo viduje jis yra labai tyras. Celibatas jam nebuvo problema. Tikriausiai jis būtų galėjęs pasakyti, ką šiuo klausimu pasakė Vaižgantas: "Apie tai mąstyti neturėjau laiko". Velnias gundo tik tinginius ir, pridėčiau, tik sėdinčius prie televizoriaus. Mūsų tėvelis gundytojui nepalikdavo laiko, nes dirbo, labai daug dirbo. Pasirodo, kad darbo nereikia bijoti, nes jis gyvenimą ne trumpina, bet kartais net prailgina. Kiek kunigų numiršta nesulaukę net penkiasdešimties metų, o monsinjoras kitąmet būtų minėjęs kunigystės šešiasdešimt metų.

Mums, vyskupams ir kunigams, šios monsinjoro laidotuvės yra kaip rekolekcijos, kurias mus paliekantis tėvelis paskutinį kartą praveda. Mes, žmonės, tokie jau esame, net geriausius žodžius, net ir tuos, kuriuos pasakė monsinjoras Tamulevičius, greitai pamirštame. Tačiau nepamirštamas yra gražaus gyvenimo liudijimas. Todėl ir Jėzus Kristus savo mokiniams ne tik paliepė skelbti Evangeliją, bet būti Jo liudytojais iki žemės pakraščių.
Kviečiu melstis ne tik už kun. Tamulevičių, bet ir už mus, savo vyskupus ir kunigus, kad būtume panašūs Evangelijos liudytojai, koks buvo mūsų tėvelis per 59-erius kunigystės metus. Šitoks jis buvo tik todėl, kad Kristus jam buvo tapęs ta erdve, kurioje jis pastoviai gyveno. Visi kunigai tai žino, tik ne visi sugeba pakankamai skirti maldai dėmesio. Tikras kunigas subręsta ir išstovi savo pašaukimo aukštumoje tik tuomet, kai jis yra maldos vyras.

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą