ARCHYVAS
Arkivyskupo dekretai ir raštai | Arkivyskupo tekstai | Tarnybų dokumentai | Pastoracinė medžiaga | Informacinė medžiaga | „Kauno arkivyskupijos naujienos“

Arkivyskupo tekstai

Padėkos už laisvę diena
Šiluva, 2006 m. rugpjūčio 27 d.

Ačiū jums, broliai ir seserys, kurie šį paskutinį rugpjūčio sekmadienį dalyvavote piligriminiame žygyje į Šiluvą. Tai mūsų padėka Dievui už laisvės dovaną. Turėdami laisvę, turime ir galimybę kurti visiškai kitos kokybės savo ir Lietuvos gyvenimą. Turime galimybę bręsti atsakingais Lietuvos piliečiais ir laisvę mylinčiais Dievo vaikais. Gal sovietinės priespaudos nemačiusiems sunkiau šitai suvokti, tačiau vyresnioji karta turi didelės priespaudos ir pozityvių permainų patirtį.

Žmonėms nereikia bijoti būti ištremtiems į Sibirą vien už tai, kad mylėjo tėvų žemę ir sąžiningu darbu kūrė ateitį sau ir savo vaikams. Nereikia bijoti pasakyti tiesos žodžio, už kurį būdavo atseikėjama dešimtimis metų katorgos. Nereikia bijoti sovietinės sistemos sraigtelių, rašiusių skundus apie savo bendradarbius ir mokslo draugus. Taip pat nereikia bijoti, kad be visagalinčios partijos malonės nebus galima padaryti karjeros ir likti karvių melžėja ar septynias dienas per savaitę dirbančiu kolūkiečiu.

Dėkodami Dievui už laisvės dovaną, turime akylai budėti, kad neužsidėtume naujų pančių. Dabarties gyvenimo tikrovė verčia dėl daug ko nerimauti.

Ar laisvė gali būti be tiesos? Kristus kalbėjo, kad žmogų išlaisvina tiesa, bet šiandien kalbama, kad nėra pastovios tiesos, tik sąlyginė, reliatyvi, ir kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą. Savo tiesą turi dienraščiai, spausdinantys užsakomuosius straipsnius. Televizija ant pjedestalo gali iškelti pačios žemiausios moralės asmenis ir pristatyti juos kaip tautos gelbėtojus, nuo kurių vėliau kenčia valstybė ir jos žmonės.

O ko verta laisvė, nepaisanti bendražmogiškos moralės normų? Krikščioniškoji moralė laikoma atgyvena ir bandoma ją pakeisti postmodernistine morale, net skatinančia demonstruoti amoralumą. Vien ko verti gėjų ir lesbiečių paradai ir prezervatyvų fiestos! Ir visa tai daroma su laisvės šūkiais. Visai panašiai kaip Rusijoje po Spalio revoliucijos, kai gatvėse vaikščiodavo nuogaliai, per petį persirišę juostą su užrašu "Šalin gėdą!" Per šešiolika Nepriklausomybės metų moralės srityje mūsų praradimai nesuskaičiuojami. Visi kalba tik apie teises ir pinigus, bet retas - apie pareigas ir atsakomybę.

Siekiama laisvės nuo bet kokio - pasaulietinio ir bažnytinio - autoriteto. Vadovaujančių žmonių veikloje ieškoma tik šešėlių, siekiant juos sumenkinti, o save atpalaiduoti nuo bet kokios atsakomybės. Autoritetais laikomi ne labiausiai Lietuvai nusipelnę ar Bažnyčiai ištikimiausi asmenys, bet pateisinantys žmonių klystkelius ir neatsakingai kritikuojantys moralines ir religines vertybes.

Vis labiau siekiama išsilaisvinti iš tradicinių religijų, tarp jų - ir iš Katalikų Bažnyčios doktrininių ir moralinių reikalavimų, ir be jokios kritikos priimami nieko neįpareigojantys "Naujojo amžiaus" tikėjimai su okultistais, raganomis, būrėjomis ir kitokiais apsišaukėliais. Bažnyčia laikoma senamadiška, nes jinai primena Dekalogą.

Vienas iš pačių pragaištingiausių dabarties žmogaus siekių - tai noras būti laisvam nuo tvirtos santuokos. Ši laisvė naikina mūsų šeimas ir į gilią prarają stumia mūsų mažą tautą. Ši netikra laisvė įteisino partnerystę, nuvertinusią tiek meilę, tiek normalią šeimą.

Siekiama laisvės nuo įstatymų ir pareigos. Ar laisvės dvasia vadovaujasi tie, kurie už valstybės pinigus įsigiję išsilavinimą nejaučia pareigos sugrąžinti skolą savo kraštui ir tuojau skuba į svetimus kraštus?

Kokia išeitis iš šių laisvės klystkelių? Pasaulis atsakymo neturi. Tai akivaizdžiai liudija karai ir terorizmas, žmonių susvetimėjimas ir tiesiog savižudiškas kelias, kuriuo eina tiek Rytų, tiek Vakarų pasaulis. Rytai save žudo, vis labiau atsigręždami į totalitarinio rėžimo praeitį, o Vakarai merdėja krikščioniškąją kultūrą iškeisdami į mirties kultūrą, kurią liudija nykstančios sveikos šeimos, katastrofiška demografija ir nesuprantama tolerancija akivaizdžiam blogiui.

Kristus atėjo į žemę ne pavergti žmogaus, bet jį išlaisvinti. Jis pasakė, kad žmogų išlaisvins ne pinigai ir ne malonumai, bet tiesa. Tačiau tiesos kelias visuomet yra atsakomybės ir išsižadėjimo kelias - kryžiaus kelias. Šiuo keliu ėjo Išganytojas ir juo eiti pakvietė savo sekėjus. "Kas nori sekti paskui mane, teima savo kryžių ir teseka paskui mane". Ano meto žmonės, tarp jų ir apaštalai, nenorėjo nė girdėti apie kryžiaus kelią. Labai panašūs esame ir mes, išsivadavę iš totalitarinio rėžimo, bet neišsivadavę iš vergiško, materialistinio ir nekrikščioniško mąstymo. Ir mums Jėzaus žodžiai, kviečiantys sekti jį, dažnai yra per kieti.

Kai izraelitai keliavo į Pažadėtąją žemę ir buvo nusivylę laisvės keliu, juos surinkęs Jozuė kalbėjo: "Jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien pasirinkite, kam jūs tarnausite, - dievams, kuriuos garbino jūsų tėvai anapus upės, ar dievams amonitų, kurių šalyje jūs gyvenate. O aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui" (Joz 24).

Mums reikalingas aiškus pasirinkimas. Neužtenka žodžiais dėkoti už laisvės dovaną. Tikroji padėka yra mūsų pasirinktas gyvenimo kelias. Duok Dieve, kad mes turėtume išminties, kaip tie izraelitai, į Jozuės klausimą atsakę: "To niekada nebus, kad pamestume Viešpatį ir imtume tarnauti svetimiems dievaičiams. <...> Todėl mes tarnausime Viešpačiui, nes jis - mūsų Dievas" (Joz 24).

Kauno arkivyskupas metropolitas

<< atgal į sąrašą